Civilinė byla Nr. 3K-3-551-915/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00721-2013-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.31; 2.5.3; 3.1.14.8.6; 3.1.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės „Alumina“ D. o. o. Zvornik“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovei „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys bankrutavusi akcinė bendrovė „Kauno tiekimas“ ir akcinė bendrovė „Birač Europe“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įsiteisėjusios apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl tarptautinės jurisdikcijos teisinę galią; faktoringo institutą ir jo santykį su reikalavimo perleidimo (cesijos) institutu; arbitražinių susitarimų galiojimo klausimus perleidus reikalavimą faktoringo sutartimi; arbitražinio susitarimo teisminio pripažinimo klausimus; tarptautinę jurisdikciją, konkrečiai – tarptautinės jurisdikcijos taisykles, pagrįstas sutartinės prievolės vykdymo vieta, aiškinimo ir taikymo.
2. Nagrinėjamos bylos ieškovė yra Lietuvos Respublikoje įsteigta ir šiuo metu jau bankrutavusi akcinė bendrovė Ūkio bankas (toliau – ir Bankas). Šios bylos atsakovė „Alumina“ d. o. o Zvornik“ – Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje įsteigta įmonė. Ieškovė reikalavimo teisę, dėl kurios ji kreipėsi į teismą, faktoringo sutartimi perėmė iš kitos Lietuvos Respublikoje įsteigtos ir taip pat jau bankrutavusios įmonės „Kauno tiekimas“, kuri su šios bylos atsakove plėtojo sutartinius verslo santykius, dėl pagal kuriuos galbūt neatliktų mokėjimų byloje vyksta ginčas.
3. Ieškovė BAB Ūkio bankas kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ 3 073 731 Eur skolos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Ieškovė nurodė, kad jos reikalavimas kyla iš trečiojo asmens BAB „Kauno tiekimas“ atsakovei išrašytų sąskaitų faktūrų, į kurias reikalavimo teisė ieškovei buvo perleista pagal 2004 m. spalio 5 d. sudarytą Faktoringo sutartį Nr. 120-061-17/04 (toliau – ir Faktoringo sutartis). Ieškovė teigia, kad ji nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. vasario 7 d., vadovaudamasi BAB „Kauno tiekimas“ prašymais finansuoti atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras, sumokėjo Faktoringo sutartyje nurodytas faktoringo išmokas (90 procentų perimamo reikalavimo sumos) ir perėmė reikalavimo teisę į 3 073 731 Eur (10 612 978,39 Lt) sumą, mokėtiną pagal sąskaitas. Sąskaitose yra žyma, kad reikalavimo teisė į mokėjimus yra perleista ieškovei ir sąskaitos turi būti apmokamos tiesiogiai ieškovei. Atsakovė buvo informuota ir sutiko su tuo, kad sąskaitas privalo apmokėti tiesiogiai ieškovei sąskaitose nurodytais terminais, kurių vėliausias – 2013 m. kovo 1 d., tačiau to nepadarė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį tenkino.
6. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo AB „Kauno tiekimas“, vadovaudamasi 2004 m. spalio 5 d. su ieškove sudaryta Faktoringo sutartimi, perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovę pagal jai išrašytas sąskaitas faktūras. Kadangi reikalavimo teisės perleidimas neginčijamas, o atsakovė neįrodė, kad yra atsiskaičiusi su ieškove pagal ginčo sąskaitas faktūras, ieškinys tenkintas.
7. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovės ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, ir nurodė, kad Tiekimo sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, ieškovei vykdant Faktoringo sutartį, nebuvo perduota ir jai nebuvo žinoma; ieškovė nėra Tiekimo sutarties šalis, todėl jos sąlygos ieškovės nesaisto. Ieškovės reikalavimą atsakovei patvirtina PVM sąskaitos faktūros, o ne Tiekimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kokį kiekį prekių ji įsigijo iš BAB „Kauno tiekimas“ nuo Tiekimo sutarties pasirašymo ir ar įsigytų prekių kiekis neviršijo Tiekimo sutartyje nurodyto maksimalaus prekių kiekio, nes, pagal Tiekimo sutarties nuostatas,  įsigijus maksimalų prekių kiekį, sutartis pasibaigia, todėl atsakovė turėjo pateikti duomenis, kokį prekių kiekį įsigijo iš BAB „Kauno tiekimas“ per 2012 metus. Nesant tokių duomenų teismas laikė, kad atsakovė neįrodė Tiekimo sutarties sąsajumo su ginčo sąskaitomis  faktūromis. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Tiekimo sutartis buvo pratęsta 2013 metams, todėl 2013 metais išrašytos sąskaitos faktūros bet kokiu atveju nepatektų į Tiekimo sutarties reguliavimo sritį. 
8. Reikalavimų perleidimo sutartis Nr. 2, kurią sudarė BAB „Kauno tiekimas“ (pradinė kreditorė), AB „Birač Europe“ (naujoji kreditorė), „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ (skolininkė) ir BAB Ūkio bankas, teismo vertinimu, neturi jokio ryšio su šia byla. BAB „Kauno tiekimas“, pagal Faktoringo sutartį Bankui perleidusi reikalavimo teises, kylančias iš ginčo sąskaitų, šių teisių visiškai atsisakė, todėl pakartotinai šių teisių perleisti negalėjo.  Pagal reikalavimų perleidimo sutartį susiklosčiusių teisinių santykių dalykas – atsakovės skola pagal BAB „Kauno tiekimas“ atsakovei išrašytas kitas sąskaitas faktūras (ne pagal ginčui aktualias sąskaitas), iš kurių kylančios reikalavimo teisės buvo įkeistos Bankui (Reikalavimų perleidimo sutarties 3.3 punktas). Bankui negalėjo būti įkeistos reikalavimo teisės, kurios priklauso jam pačiam.
9. 2012 m. gruodžio 7 d., t. y. jau po Reikalavimų perleidimo sutarties pasirašymo, atsakovė BAB „Kauno tiekimas“ ir Bankas sudarė Kilnojamojo turto įkeitimo sutartį, kuria atsakovė savo turtu užtikrino, kad Bankui bus grąžinta pagal Faktoringo sutartį susidariusi 3 073 731 Eur skola. Ši faktinė aplinkybė, teismo vertinimu, įrodo, kad atsakovė pripažino ieškovės prašomą priteisti skolą.
10. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su jame nurodytais motyvais.
11. Teismas nurodė, kad faktoringo sandoris apima daug sudėtingesnius santykius nei reikalavimo perleidimo sandoris. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui – naujam kreditoriui, o pats nustoja būti prievolės šalimi. Faktoringo, kitaip nei cesijos, atveju išlieka trinariai santykiai: išoriniai (tarp finansuotojo ir skolininko) ir vidiniai (tarp finansuotojo ir kliento). Reikalavimo perleidimu siekiama pakeisti pradinį kreditorių nauju kreditoriumi, t. y. vienos iš sandorio šalių (kreditoriaus) pakeitimas prievolėje, o faktoringo sutarties pagrindu klientas (sutartį pasirašęs asmuo) siekia gauti sutartyje nustatyto dydžio pajamas (finansavimą) dar iki skolininko prievolės įvykdymo, užsitikrinti stabilius pinigų srautus. Reikalavimo perleidimas faktoringo atveju nėra savarankiškas – jis yra finansavimo sandorio dalis. Taigi, faktoringo negalima laikyti cesijos rūšimi, nes tai sudaro tik vieną iš sudėtingų faktoringo santykių elementų ir šiems santykiams reikalavimo perleidimą reglamentuojančios normos taikomos tik subsidiariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-695/2016). Faktoringas yra kauzalus sandoris, kurio teisinis tikslas yra savarankiškas – lėšų perdavimas kliento nuosavybėn, šiam įsipareigojant jas grąžinti perleidžiant turimus piniginius reikalavimus. Šios sutarties tikslas – ne pirminės (originalios) prievolės įvykdymas, o skolinimas, numatant ypatingą skolos grąžinimo būdą (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 38 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.907 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė kreditoriui sudaryti faktoringo sutartį su finansuotoju ir perleisti reikalavimą net esant kreditoriaus ir skolininko susitarimui, draudžiančiam arba ribojančiam reikalavimo perleidimą. Tokiu reglamentavimu pašalinami piniginio reikalavimo apyvartumo apribojimai ir užtikrinamas verslo subjektų interesas gauti būtiną finansavimą.
12. Esant faktoringo teisiniams santykiams, faktoringo sutarties dalyku esantis piniginis reikalavimas privalo būti apibrėžtas finansuotojo ir kliento sudarytoje sutartyje (CK 6.905 straipsnio 2 dalis). Iš į bylą pateiktos Faktoringo sutarties matyti, kad joje faktoringo sutarties dalykas apibrėžtas kaip reikalavimai į skolininkų piniginius įsipareigojimus, nurodytus kliento skolininkui išrašytose sąskaitose faktūrose. Taigi, ieškovės reikalavimą į atsakovę patvirtina sąskaitos faktūros, bet ne Tiekimo (ar kita) sutartis. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovei turėjo būti žinoma apie Tiekimo sutartyje esančią arbitražinę išlygą ir kad ji gali būti laikoma savo elgesiu sutikusia su arbitražiniu susitarimu, kurio nepasirašė. Be to, kaip jau minėta, faktoringo atveju pradinės Tiekimo sutarties šalys nėra pakeičiamos, tiesiog skolininkas (atsakovė) yra įpareigojamas įvykdyti piniginę prievolę kreditoriaus nurodytam asmeniui (ieškovei). Piniginio reikalavimo įvykdymas finansuotojui atleidžia skolininką nuo atitinkamos prievolės įvykdymo klientui (CK 6.909 straipsnio 3 dalis), t. y. skolininko piniginė prievolė klientui pasibaigia ne nuo reikalavimo perleidimo, o nuo jos įvykdymo finansuotojui momento.
13. Atsižvelgdamas į faktoringo ir cesijos skirtumus, taip pat į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė savo elgesiu sutiko su arbitražiniu susitarimu, teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyto pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtą nėra.
14. Kadangi ieškovė netapo Tiekimo sutarties šalimi (ja išliko BAB „Kauno tiekimas“), joje nustatyti maksimalūs parduodamos produkcijos kiekiai, taip pat aplinkybės, pagal kurią konkrečiai tiekimo sutartį buvo išrašytos ginčo sąskaitos faktūros, neturi reikšmės. 
15. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad byla neteisminga Lietuvos teismams, nes atsakovė nėra Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, o prievolių įvykdymo vieta pagal Tiekimo sutartį buvo Bosnijoje ir Hercegovinoje. Kadangi ieškovė netapo Tiekimo sutarties šalimi ir neperėmė jokių teisių ar įsipareigojimų, susijusių su prekių pristatymu, o ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs tik tarp finansuotojos (ieškovės) ir skolininkės (atsakovės) dėl piniginės prievolės vykdymo, tai taikytinas CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktas, pagal kurį piniginės prievolės vykdymo vieta yra kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta.
16. Teismas nurodė, kad, pagal CK 6.909 straipsnį, skolininkas privalo sumokėti pinigų sumas finansuotojui, jeigu skolininkas yra gavęs iš kliento arba finansuotojo rašytinį pranešimą apie piniginio reikalavimo perleidimą finansuotojui ir pranešime nurodytas piniginis reikalavimas bei finansuotojas, kuriam turi būti įvykdyta prievolė. Jei skolininkas, kuriam buvo pranešta apie sudarytą faktoringo sutartį, prievolę vis tiek įvykdys tiesiogiai klientui, o ne finansuotojui, privalės šią prievolę dar kartą įvykdyti finansuotojui, o po to teismine tvarka reikalauti klientui sumokėtų lėšų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2005). Jei skolininkas apie faktoringo sutartį tinkamai neinformuotas, prievolės įvykdymas klientui bus laikomas tinkamu prievolės įvykdymu. Taigi, nepranešimas skolininkui apie sudarytą faktoringo sutartį nedaro faktoringo sutarties negaliojančios ir nepašalina iš jos kylančios reikalavimo teisės, tačiau suteikia galimybę skolininkui gintis nuo pareikšto reikalavimo įrodinėjant, kad prievolė yra pasibaigusi tinkamu įvykdymu, atsiskaičius tiesiogiai su klientu. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė galbūt nebuvo informuota apie faktoringo sutartį, nereiškia, kad ieškovės reikalavimas vien dėl šios priežasties turėjo būti atmestas. Toks teisinis rezultatas galėjo atsirasti tik atsakovei įrodžius, kad pagal ginčo sąskaitas yra visiškai atsiskaityta. Teismas atmetė atsakovės teiginius, kad ji yra atsiskaičiusi, nurodydamas, jog iš atsakovės pateiktų sąskaitos išrašų nėra galimybės nuspręsti, pagal kokias konkrečiai sąskaitas buvo vykdomi mokėjimai (sąskaitų numeriai pavedimuose nenurodyti). Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių įrodymų spręstina priešingai – atsakovės antspaudu ir parašu patvirtintas patvirtinimas apie skolą ieškovei pagal ginčo sąskaitas 2012 m. gruodžio 31 d. (5 t. b. l. 14–16), nors pagal atsakovės pateiktą lentelę pagal sąskaitą IND A03/2013 buvo atsiskaitoma dar iki šio patvirtinimo datos. Minėtas patvirtinimas, taip pat 2012 m. gruodžio 7 d. Kilnojamojo turto įkeitimo sutarties (5 t., b. l. 19–25) turinys nurodo, kad 2012 m. pabaigoje atsakovei buvo žinoma apie tai, jog ginčo sąskaitos yra faktorizuotos, todėl 2013 m. atsakovės vykdyti mokėjimai bendrovei „Kauno tiekimas“ negali būti pripažinti tinkamu prievolės įvykdymu ir nepaneigia ieškovės reikalavimo teisės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2005).
17. Teismas nurodė, kad byloje surinktų įrodymų visetas nepagrindžia atsakovės teiginių, jog Reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. 2 buvo perleisti reikalavimai pagal ginčo sąskaitas faktūras. Į bylą pateiktame sutarties priede Nr. 1 (4 t., b. l. 15) konkrečios sąskaitos faktūros, pagal kurias perleisti reikalavimai, neįvardytos. Pirmosios instancijos teismo įpareigojimo pateikti šias sąskaitas atsakovė neįvykdė, nurodė, kad jų neturi (4 t., b. l. 151–153). Tokių dokumentų neturėjo ir ieškovė (4 t., b. l. 158–159). Kadangi procesinė pareiga įrodyti, kad Reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. 2 buvo perleisti reikalavimai būtent pagal ginčo sąskaitas faktūras, tenka šia aplinkybe savo atsikirtimus grindžiančiai atsakovei, šis įrodymų trūkumas pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas atsakovės nenaudai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu atsakovė „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį palikti nenagrinėtą arba atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, Bankui pagal Faktoringo sutartį perėmus reikalavimą, Tiekimo sutartyje esanti arbitražinė išlyga nebegalioja. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad faktoringo negalima laikyti cesijos rūšimi ir kad faktoringas yra tik finansavimo instrumentas, iš esmės pasisakė tik dėl vidinių faktoringo santykių (kylančių tarp kliento ir finansuotojo), tačiau nieko nepasisakė dėl išorinių, kurie kyla tarp finansuotojo ir skolininko, t. y. vertino, kad jie yra visiškai atsieti nuo cesijos teisinių santykių.
2. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai laikė, kad sąskaitos faktūros pačios savaime, atskirai nuo Tiekimo sutarties, yra atsakovės prievolės pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad PVM sąskaita faktūra pati savaime neįpareigoja atsakovo apmokėti nurodytą sumą, nes tokiai prievolei atsirasti būtinos papildomos sąlygos – įrodymai, pagrindžiantys sutarties vykdymą ir konkrečios ūkinės operacijos atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/2003; 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2004).
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas  yra pažymėjęs, kad tam tikrais atvejais susaistytos arbitražinio susitarimo gali būti ne tik šalys, pasirašiusios arbitražinį susitarimą ar sutartį, kurioje yra arbitražinė išlyga, bet ir tokie asmenys, kurie kitaip išreiškia valią būti saistomi arbitražinio susitarimo (2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-687/2015). Vienas tokių doktrinoje nurodomų atvejų yra teisių perėmimas pagal sutartį, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga.
4. Teismai neteisingai nustatė faktorizuotos prievolės įvykdymo vietą ir tai lėmė neteisingų sprendimų priėmimą.  Nors atsakovė nėra Europos Sąjungos valstybės narės subjektas, tačiau ginčui pagal teisės taikymo analogiją yra aktualūs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) išaiškinimai dėl prievolės įvykdymo vietos, pagal kuriuos sutarčių, kurių objektas yra prekių pardavimas, prievolės įvykdymo vieta yra prekių pristatymo vieta.
5. Bylą nagrinėję teismai vadovavosi išimtinai tik ieškovės pateiktais nepatikimais įrodymais ir nepagrįstai konstatavo, kad skolos Bankui faktas yra įrodytas.

19. Trečiasis asmuo AB „Birač Europe“ pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.

20. Atsiliepimu ieškovė BAB Ūkio bankas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Tiekimo sutartyje yra nurodyta (14.2 punktas), kad ji sudaryta lietuvių ir anglų kalbomis, tačiau atsakovė pateikė sutarties tekstą serbų kalba ir jos 2015 m. sausio 19 d. vertimą į lietuvių kalbą. Toks neatitikimas leidžia daryti išvadą, kad atsakovės pateiktas Tiekimo sutarties tekstas serbų kalba nėra autentiškas Tiekimo sutarties tekstas.
2. Tiekimo sutartyje (3.1 punktas) nurodoma, kad bendras pagal šią sutartį per 2012 m. patiektinas prekių kiekis sudaro 60 000 DMT (šešiasdešimt tūkstančių metrinių tonų) su pirkėjos pasirinkta paklaida. Atsakovė nepateikė įrodymų, kokį kiekį prekių ji įsigijo nuo Tiekimo sutarties pasirašymo ir, atitinkamai, ar tas įsigytų prekių kiekis neviršijo Tiekimo sutartyje nurodyto maksimalaus prekių kiekio. Iš Tiekimo sutarties teksto suprantama, kad, įsigijus maksimalų prekių kiekį, ši sutartis pasibaigia, todėl atsakovė turėjo įrodyti, kokį prekių kiekį įsigijo per 2012 m. Tokių duomenų nepateikus laikytina, kad atsakovė neįrodė Tiekimo sutarties sąsajumo su ginčo sąskaitomis faktūromis prekių kiekio aspektu. Be to, į sutarties reguliavimo sritį taip pat nepatenka 2013 m. išrašytos sąskaitos, nes sutartis buvo sudaryta tik 2012 metams.
3. Tiekimo sutartyje nustatytas 60 000 DMT prekių kiekis yra parduotinas, t. y. toks, kurį pardavėjas garantuoja pirkėjui, tačiau realūs kiekiai turėjo būti nustatyti Tiekimo sutarties prieduose. Kadangi šie į bylą nepateikti, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė ir BAB „Kauno tiekimas“ susitarė dėl konkrečių prekių kiekių tiekimo. Ši aplinkybė taip pat teikia pagrindą daryti išvadą, kad Tiekimo sutartis nėra susijusi su ginčo sąskaitomis.
4. 2012 m. gruodžio 7 d., t. y. jau po Reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo, ieškovė, atsakovė ir BAB „Kauno tiekimas“ sudarė nekilnojamojo turto įkeitimo sutartį, kuria atsakovė užtikrino savo prievolių vykdymą, taip pripažindama ieškovės prašomą priteisti skolą. 
5. Tiekimo sutartis nereguliuoja ginčo teisinių santykių, todėl joje nustatyta arbitražinė išlyga nėra taikytina sprendžiant dėl ginčo sąskaitų apmokėjimo. Be to, ši sutartis nebuvo pateikta ieškovei perduodant reikalavimo teises, todėl negali būti įpareigojanti. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė, nurodydama, kad Tiekimo sutartyje nustatyta arbitražinė išlyga taikytina ir ieškovei, remiasi kitose tiekimo sutartyse nurodytomis arbitražinėmis išlygomis, nors šios sutartys nereguliuoja ginčo teisinių santykių ir nėra prijungtos prie bylos.
6. CPK 30 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas pagal sutarties įvykdymo vietą. Tuo atveju, kai byla yra laikoma turinčia tarptautinį elementą ir tarp šalių nėra pasirašytos dvišalės ar daugiašalės sutarties dėl teisinės pagalbos, ieškinių dėl prievolių, kurių vykdymo vieta nurodyta Lietuvoje, teismingumas sprendžiamas remiantis CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, t. y. tokie ieškiniai dėl prievolių, kurių vykdymo vieta nurodyta Lietuvoje, laikomi teismingais Lietuvos teismams. CK 6.905 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad faktoringo sutarties dalykas yra esamas ar būsimas piniginis reikalavimas, kuriam teikiamas finansavimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šis ieškinys yra teikiamas dėl Faktoringo sutarties, t. y. dėl jos dalyku esančių piniginių prievolių. Kaip matyti, Faktoringo sutarties HA priede šalys susitarė, kad šia sutartimi perleidžiamos reikalavimo teisės yra vykdytinos Lietuvoje mokėjimo nurodymu pervedant mokėtinas sumas į Banko sąskaitą ieškovės Kauno filiale. Taigi, šalys susitarė, kad iš Faktoringo sutarties kylančios prievolės bus vykdomos Lietuvoje. Be to, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo  14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bankroto administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą.
7. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad yra atsiskaičiusi pagal ginčo sąskaitas. Atsakovės pateiktuose mokėjimo dokumentuose nėra nurodyta, kad yra mokama už ginčo sąskaitas, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiais mokėjimais buvo apmokėtos ginčo sąskaitos. Be to, ieškovė teismui yra pateikusi atsakovės atstovo pasirašytą skolų patvirtinimo aktą ieškovės auditoriams.

21. Atsiliepimu trečiasis asmuo BAB „Kauno tiekimas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovė faktoringo teisiniams santykiams taiko reikalavimo perleidimo santykius reglamentuojančias taisykles bei laikosi nuomonės, kad yra įvykęs šalių pasikeitimas prievolėje ir naujasis kreditorius (Bankas) yra saistomas pradinės kreditorės (AB „Kauno tiekimas“) ir skolininkės („Alumina“ d. o. o. Zvornik“) sutarties sąlygų. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai  išanalizavo reikalavimo perleidimo  ir faktoringo sandorių skirtumus ir jų santykį bei pripažino, kad faktoringo atveju pradinės Tiekimo sutarties šalys nėra pakeičiamos.
2. Įstatymo leidėjas (CK 6.903–6.905 straipsniai) faktoringo sutarties dalyką sieja tik su iš prekių pardavimo, darbų atlikimo ar paslaugų teikimo kylančiu esamu ar būsimu piniginiu reikalavimu ir nenurodo, kad finansuotojas, perėmęs piniginį reikalavimą, perima ir kitus kliento (kreditoriaus) įsipareigojimus. Vadovaujantis CK 6.906 straipsnio 1 dalimi, pagal bendrąją taisyklę, klientas atsako finansuotojui už perleidžiamo piniginio reikalavimo, esančio sutarties dalyku, galiojimą, tai reiškia, kad už piniginio reikalavimo teisingą apibrėžimą faktoringo sutartyje, taigi ir pradinės sutarties analizę, yra atsakingas ne finansuotojas, o klientas, t. y. kreditorius. Tai paneigia kasatorės argumentą, kad finansuotojas privalo susipažinti su pradine kliento ir skolininko sudaryta sutartimi. Analogiškas aiškinimas turėtų būti taikomas ir CK 6.911 straipsnio 1 dalies normai.
3. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog faktoringą reglamentuojančiame CK šeštosios knygos XLV skyriuje nėra nurodyta apie reikalavimo perleidimą reglamentuojančių teisės normų, išdėstytų CK šeštosios knygos VI skyriuje, taikymą faktoringo sutartiniams santykiams. Šiomis teisės normomis galėtų būti vadovaujamasi konstatavus teisinio reglamentavimo spragų ir pagrindą taikyti įstatymo analogiją (CK 1.8 straipsnis), tačiau tokiu atveju kaip įstatymo analogija taikomos teisės normos neturi sukurti prieštaravimų įstatymų leidėjo įtvirtintoje teisės normų sistemoje, kurioje konstatuota reglamentavimo spraga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-695/2016). Kadangi nagrinėjamoje byloje tokia reglamentavimo spraga nėra nustatyta, tai nėra pagrindo taikyti įstatymo analogiją.
4. CK 6.907 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad piniginio reikalavimo perleidimas finansuotojui galioja ir tais atvejais, kai kliento ir skolininko sutartis tą daryti draudžia ar riboja. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, ši nustatyta taisyklė neatleidžia kliento nuo prievolių ir atsakomybės skolininkui už sutarties sąlygos,  draudžiančios ar ribojančios reikalavimo perleidimą, pažeidimą. Taigi, įstatyme nustatyta galimybė skolininkui apsaugoti savo interesus, jeigu jis mano, kad piniginio reikalavimo perleidimas finansuotojui gali šiuos interesus pažeisti, tačiau pats skolininkas tokiais atvejais turi imtis savo interesų apsaugos bei įtvirtinti tai sutartyje.
5. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo analizuoti klausimo dėl bylos teismingumo, nes jis jau yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2347/2013, todėl iš naujo negali būti svarstomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria konstatuojamas ginčo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams, reikšmės bylos nagrinėjimui

22. Trečiasis asmuo BAB „Kauno tiekimas“ mano, kad šioje kasacinėje byloje nebegali būti sprendžiamas klausimas dėl bylos tarptautinio teismingumo, nes jis jau yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi, priimta šioje civilinėje byloje.
23. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis yra apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, priimtas dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria ieškinio priėmimo stadijoje spręsta dėl civilinės bylos tarptautinio teismingumo Lietuvos teismams. Minima apeliacinės instancijos teismo nutartimi panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo priimti ieškinį.
24. Kasacinėje praktikoje jau yra pasisakyta dėl teismo sprendimo privalomumo principo, teismo sprendimo res judicata (liet. išspręstas klausimas) ir prejudicinės galios bei jų tarpusavio santykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
25. Teisėjų kolegija išaiškina, kad nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išaiškinimai yra privalomi klausimą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, jie nesaisto tą pačią bylą nagrinėjančio kasacinio teismo. Ieškinio priėmimo stadijoje tarptautinio teismingumo klausimu priimtos tarpinės teismo nutartys neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios, kadangi jomis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, jomis nėra pasisakoma dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Jos neužkerta kelio teismui vertinti byloje pareikštų reikalavimų tarptautinės jurisdikcijos klausimą bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, įskaitant procesą apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme. Vadovaujantis proceso įstatymu, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinė galia saisto kitą teismą tik kitoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis yra priimta toje pačioje byloje, kurioje vyksta šis kasacinis procesas.
26. CPK 782 straipsnyje teismui nustatyta pareiga ex officio (liet. savo iniciatyva) vertinti tarptautinį bylos teismingumą ir, nustačius, kad byla Lietuvos Respublikos teismams neteisminga, palikti ieškinį nenagrinėtą, nėra siejama su konkrečia proceso stadija (atsisakymas priimti ieškinį galimas tik ieškinio priėmimo stadijoje). Ieškinio priėmimo stadijoje priimta teismo nutartimi dėl tarptautinės jurisdikcijos teismas pasisako tik dėl to, ar, atsižvelgiant į ieškinio priėmimo stadijoje nustatytas faktines aplinkybes, jis turi kompetenciją spręsti ir pasisakyti dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Tiek CPK 782 straipsnyje nustatytas įpareigojimas, tiek ieškinio priėmimo stadijoje atliekamo patikrinimo ribos lemia tai, jog jis, toje pačioje byloje vėliau nustatęs, kad jurisdikcija prisiimta ar jos atsisakyta nepagrįstai, nėra saistomas priėmimo stadijoje padarytų išvadų.
27. Tarptautinės jurisdikcijos klausimas nėra fakto klausimas. Nors konkretūs jungiamieji faktoriai, kurių pagrindu nustatoma teismo tarptautinė jurisdikcija (pavyzdžiui, šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, pilietybė (įsteigimo valstybė) ir kt.), yra faktai, tačiau jų pagrindu atliekamas vertinimas dėl tarptautinės jurisdikcijos yra teisės klausimas.
28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios nutarties 24–27 punktuose, trečiojo asmens BAB „Kauno tiekimas“ argumentai dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutarties privalomumo kasaciniam teismui atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl faktoringo instituto santykio su reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) institutu

29. Dalyvaujantys byloje asmenys nesutaria, koks yra santykis tarp faktoringo ir cesijos institutų, taip pat dėl to, koks yra BAB Ūkio banko reikalavimo bendrovei „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ pagrindas (arba, kaip tai apibrėžė apeliacinės instancijos teismas, koks dokumentas patvirtina ieškovės reikalavimą atsakovei) – sąskaitos ar sutartis (sutartys).
30. Faktoringo sutarties samprata įtvirtinta CK 6.903 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą.
31. Taigi faktoringas – tai sutartiniai santykiai, kurių dalyką sudaro reikalavimo teisių finansavimas mainais už sutartą atlyginimą, finansuotojo teisėms užtikrinti panaudojant nuosavybės teises į perleidžiamus reikalavimus. Ekonominis faktoringo naudingumas klientui pasireiškia tuo, kad leidžia klientui padidinti lėšų apyvartą, kai dėl ekonominio būtinumo tenka savo kontrahentams nustatyti ilgus mokėjimo terminus už suteiktas paslaugas ar prekes. Pasinaudodamas faktoringo sutartimi verslininkas gali savo klientams nustatyti ilgesnius apmokėjimo terminus, taip suteikdamas klientams geresnes sąlygas ir įgydamas pranašumą savo konkurentų atžvilgiu. Pagal CK 6.906 straipsnio 3 dalį, faktoringo sutartis gali būti: 1) su regreso teise (kai klientas įsipareigoja atpirkti finansuotojui perleistą reikalavimą skolininkui, jeigu šis jo neįvykdys) arba 2) be regreso teisės (kai klientas neatsako finansuotojui, jeigu skolininkas neįvykdo perleisto reikalavimo). Pirmoji faktoringo sutarties rūšis yra rizikingesnė klientui, antroji – finansuotojui. Priklausomai nuo to, kas prisiima didesnę riziką, skiriasi faktoringo sutarties sąlygos, pvz., avanso, palūkanų dydis, kurios lemia, ar faktoringo sutarties kaina yra didesnė, ar mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014).
32. Kasacinis teismas pažymi, kad įstatyme įtvirtinta faktoringo koncepcija bei tokių sandorių praktinė esmė yra kelių sąlyginai savarankiškų teisinių santykių visuma. Tarp finansuotojo ir kliento (kreditoriaus) susiklostančio teisinio santykio esmė ir paskirtis – finansuotojui investuoti ir gauti pelną; klientui – operatyviai gauti apyvartinių lėšų, taip pat kontroliuoti riziką, kad jo paties klientas neatsiskaitys ar atsiskaitys pavėluotai, ir kt. Santykiai, susiklostantys tarp finansuotojo ir kliento, yra vidinis faktoringo elementas.
33. Tuo tarpu tarp finansuotojo, kuris, faktoringo sutartimi klientui perleidus, o finansuotojui perėmus reikalavimo teisę į skolininką, iš esmės tampa naujuoju skolininko kreditoriumi, ir skolininko susiklostančių teisinių santykių esmė neabejotinai reiškia, kad įvyksta cesija. Santykiai tarp finansuotojo ir skolininko yra išorinis faktoringo elementas ir yra tiesioginė vidinio faktoringo elemento sukeliama teisinė pasekmė.
34. Panašios išvados dėl faktoringo ir cesijos santykio daromos teisės mokslo doktrinoje (žr. Ambrasienė, D. Asmenų pasikeitimas prievolėje (kai kurie teoriniai ir praktikiniai aspektai). Jurisprudencija, 2002, t. 28(20), 96-104, p. 105; Skibarkienė, Ž. Reikalavimo perleidimas ir faktoringas. Jurisprudencija, 2004, t. 55(47), 114-128; Skibarkienė, Ž. Faktoringo samprata ir jo teisinė prigimtis. Jurisprudencija, 2005, t. 70(62), 54-64; Milenkovic-Kerkovic, T., Dencic-Mihajlov, T. Factoring and Changing Environment: Legal and Financial Aspects. Procedia – Social and Behavioral Sciences 44 (2012) 428-435, p. 429, 433; Spasic, I., Bejatovic, M., Dukic-Mijatovic, M. Factoring – Instrument of Financing in Business Practice – Some important Legal Aspects. Ekonomska istraživanja Vol 25 No 1, p. 198, 191, 192 ).
35. Dėl šios nutarties 30–34 punktuose nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog faktoringo ir cesijos santykiai yra skirtingi ir autonomiškai, nes tarp finansuotojo ir skolininko susiklostančių santykių esmė kokybiškai nesiskiria nuo tų, kurie yra cesijos atveju – šių institutų tarpusavio santykis toks, kad faktoringo sutarties pagrindu įvyksta cesija – reikalavimo teisę į skolininką įgyja iki tol prievolėje nebuvęs asmuo – finansuotojas. Cesija yra viena iš faktoringo teisinių santykių sudėtinių dalių. Aplinkybė, kad faktoringo atveju išlieka trinariai santykiai, šios išvados nekeičia.

Dėl sąskaitų ir sutarties (sutarčių) tarpusavio santykio

36. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad ieškovo reikalavimą patvirtina PVM sąskaitos faktūros, bet ne Tiekimo ar kokia nors kita sutartis. Atsakovė „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ įrodinėja, kad šią bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad sąskaitos faktūros pačios savaime, atskirai nuo Tiekimo sutarties, yra jos naujos prievolės pagrindas.
37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
38. Atsižvelgdama į aplinkybę, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo ginčo klausimu jau yra suformuota, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje neteisingai sutapatino reikalavimo pagrindą ir reikalavimą patvirtinantį dokumentą. Neabejotina, kad reikalavimą patvirtina PVM sąskaita faktūra, tačiau sprendžiant klausimą, kokios teisės perduotos faktoringo sutartimi, reikia vertinti ne tai, koks dokumentas teisės buvimą patvirtina, o kokiu pagrindu atitinkama teisė atsirado. Taigi, reikalavimo teisė į skolininką atsiranda ne iš sąskaitos faktūros, o iš jo su kreditoriumi sudarytos sutarties.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų galima sutikti su teismų padarytomis išvadomis ir nesiremti šios nutarties 37 punkte nurodytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu faktoringo teisinių santykių bylose, faktoringo teisiniai santykiai turėtų būti savo esme ypač specifiniai, o CK įtvirtintas faktoringo teisinis reglamentavimas turėtų aiškiai įtvirtinti sąskaitos faktūros autonomiją nuo sutarties, kurios pagrindu atsirado reikalavimas. Išanalizavusi CK teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad ši sąlyga nėra tenkinama: CK 6.903, 6.906, 6.911, 6.912 ir kt. straipsnių nuostatų turinys ir esmė lemia tai, kad faktoringo teisiniuose santykiuose yra reikšmingos pagrindinės sutarties nuostatos. Kilus šalių – finansuotojo, kreditoriaus ir skolininko – teisių ir pareigų tarpusavio balanso klausimui, teisinis reglamentavimas aiškiai orientuoja į kreditoriaus ir skolininko sutarties nuostatų vertinimą, todėl negalima sutikti su teismų padarytomis išvadomis dar ir šiuo aspektu.
40. Nagrinėjamos bylos šalys faktoringo sutartyje savo teises ir pareigas apibrėžė taip, kad reikšmingos yra ir pirkimo–pardavimo bei kitų sutarčių, kurios perduotos faktoringo sutartimi, sąlygos.
41. Faktoringo sutarties 4 dalies (Bendrosios nuostatos) 4.1 punkte nurodyta, kad „Klientas perleidžia, o Bankas perima Reikalavimus į Skolininkų piniginius įsipareigojimus, nurodytus Kliento Skolininkui išrašytose Sąskaitose-faktūrose ir kurie yra išvardinti Sutarties prieduose, mainais į Sutartyje numatytą Banko sumokamą Faktoringo išmoką“.
42. Faktoringo sutarties 4.2 punkte sutarta, kad „Klientas perleidžia Reikalavimus į Skolininkų piniginius įsipareigojimus tokiomis sąlygomis, kurios buvo numatytos pirkimo-pardavimo ar kitose sutartyse, pasirašytose tarp Kliento ir Skolininkų ir šių sutarčių pagrindu Kliento išrašytose sąskaitose faktūrose“.
43. Faktoringo sutarties 6 dalies (Kliento teisės ir pareigos) 6.1.3 punkte nustatyta, kad klientas įsipareigoja „reikalavimo perleidimo dieną perduoti Bankui dokumentus, patvirtinančius Reikalavimą bei papildomas teises <...>“.
44. Faktoringo sutarties 6.4 punkte šalys sulygo, kad „Klientas, perleisdamas reikalavimus, įsipareigoja perleisti Bankui ir Reikalavimų įvykdymui užtikrinti nustatytas teises bei kitas papildomas teises (vekseliai, įkeitimas, laidavimas, draudimas ir pan.) ir perduoti šias teises patvirtinančius dokumentus“.
45. Faktoringo sutarties 4.2 ir 6.4 punktų sisteminis aiškinimas akivaizdžiai rodo, kad faktoringo sutartis apima ir arbitražinės išlygos perdavimą – arbitražinė išlyga pagrindinės prievolės atžvilgiu yra ją aptarnaujanti šalutinė prievolė, be to, pradinio kreditoriaus ir skolininko santykiuose tai yra viena iš kliento ir skolininkų teisinių santykių sąlygų, nustatytų sutartyse, dėl kurių perdavimo šalys taip pat susitarė.
46. Teismų nustatyta aplinkybė, kad šalys 2009 m. sausio 26 d. HA priedu prie Faktoringo sutarties pakeitė tam tikrus Faktoringo sutarties punktus, kuriuose nurodytas ir reikalavimą patvirtinantis dokumentas, nekeičia minėtos išvados, nes minėtu HA priedu pakeisti Faktoringo sutarties 6.1.3 punktas, 6.1.5 punktas, 9.2 punktas ir 12.1 punktas, tačiau minėti 4.2 ir 6.4 punktai, turintys esminę reikšmę, išliko nepakitę.
47. Taigi faktoringo sutartis iš principo reguliuoja ir apima sutartyje (sutartyse) įtvirtintos (įtvirtintų) arbitražinės išlygos (arbitražinių išlygų) perdavimą.

Dėl arbitražinio susitarimo perdavimo faktoringo sutartimi galimumo

48. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo (toliau – KAĮ) 11 straipsnio, reglamentuojančio arbitražinio susitarimo teisminį pripažinimą, 1 dalyje nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti. Jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą.
49. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus arbitražine, o ne teismine tvarka. Arbitražo procesas yra teismo proceso alternatyva. Ginčo sprendimo arbitražu būdo pasirinkimas reiškia, kad šalys susitaria nesikreipti dėl ginčo sprendimo į valstybės teismą ir paveda jų ginčą spręsti privatiems asmenims – arbitrams. Arbitražinis susitarimas sukuria alternatyviąją jurisdikciją – arbitražo jurisdikciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010. Teismų praktika. 2010, 33).
50. Pareiga teismui nukreipti šalis į arbitražą galioja tuomet, kai egzistuoja arbitražinis susitarimas ir jis nėra niekinis ir negaliojantis, netekęs galios arba negalintis būti įvykdytas.
51. Teisėjų kolegija šios bylos kontekste pažymi, kad arbitražinis susitarimas yra konkretaus šalių – pradinio kreditoriaus ir skolininko – teisinio santykio dalis. Arbitražinis susitarimas yra aptarnaujanti teisė – nuo reikalavimo teisės neatsiejama jos gynybos būdo išraiška. Perleidžiamos ir perimamos reikalavimo teisės vertė yra tiesiogiai susijusi su galimybe gauti prievolės įvykdymą, o šiai galimybei savo ruožtu tiesioginę įtaką daro galimybė įgyvendinti pagrindinės sutarties šalių sudaryto arbitražinio susitarimo nuostatas. Jeigu naujasis kreditorius (finansuotojas) negalėtų gauti reikalavimo įvykdymo tokiu pačiu būdu, kokiu pirminis kreditorius, atitinkamai didėtų tokio kreditoriaus rizika, galėtų blogėti ir kliento skolininkų padėtis, nes, kilus skolininko ginčui su finansuotoju, jis būtų priverstas savo teises ginti kitokiu būdu, nei susitarė sutartyje su pirminiu kreditoriumi.
52. Kaip jau minėta, kad faktoringo teisinių santykių išorinis elementas savo esme atitinka cesijos teisinių santykių esmę. Todėl teisėjų kolegija išaiškina, kad faktoringo teisinių santykių atveju mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti remiamasi kasacinio teismo jau suformuota praktika dėl arbitražinio susitarimo perdavimo įvykus cesijai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-687/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381-915/2016 ir kt.).
53. Analogiškos išvados dėl galimybės faktoringo sutartimi perduoti arbitražinį susitarimą daromos ir užsienio teismų praktikoje. Pavyzdžiui, JAV Niujorko valstijos Aukščiausiojo Teismo Apeliacinio skyriaus 2015 m. gegužės 26 d. nutartyje byloje DS-Concept Trade Invest LLC prieš First Sportswear Inc. išaiškinta, kad „plati“ arbitražinė išlyga, esanti sutartyje tarp kliento ir skolininko, yra privaloma ir teisių perėmėjui pagal faktoringo sutartį (žr. DS-Concept Trade Invest LLC v Wear First Sportswear, Inc. 2015 NY Slip Op 04409).
54. Tokios pačios išvados padarytos ir JAV Ohajo valstijos Šiaurinės apygardos teismo 2003 m. kovo 3 d. nutartyje byloje Systran Financial Services Corp. prieš Giant Cement Holding, Inc. Pažymėtina, kad aptariamoje byloje buvo keliami iš esmės identiški argumentai tiems, kurie iškelti šioje byloje – įrodinėta, kad finansuotojas yra nesaistomas kreditoriaus ir skolininko sudarytos sutarties sąlygų, nes finansuotojo teisės kyla iš faktoringo sutarties, finansuotojas nėra nei pagrindinės sutarties šalis, nei teisių perėmėjas – jis perėmė tik teisę gauti kliento sąskaitų apmokėjimą. Minėtoje byloje taip pat buvo keliamas argumentas dėl to, kad, skirtingai nei pagal tradicinius sutarčių perdavimo (angl. contract assignment) principus, finansuotojas nepakeičia sutartį perdavusio subjekto, todėl nėra saistomas jo sudarytos sutarties su skolininku. Minėtas užsienio valstybės teismas šiuos argumentus atmetė (žr. Systran Financial Services Corp. v. Giant Cement Holding, Inc., 252 F. Supp. 2d 500 (N.D. Ohio 2003).
55. Todėl, nustačius, kad faktoringo sutartimi arbitražinė išlyga gali būti perduodama, šioje byloje turi būti nustatyta, kokios konkrečiai sutarties pagrindu buvo išrašyta kokia ginčo sąskaita faktūra ir, atsižvelgiant į tai, ar atitinkamoje sutartyje šalys yra pasirinkusios ginčų sprendimo būdą, spręsti dėl Lietuvos Respublikos teismų tarptautinės jurisdikcijos ir (arba) šalių nukreipimo į arbitražą KAĮ nustatyta tvarka.
56. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, kad AB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ buvo sudariusios ne vieną, bet kelias pirkimo–pardavimo sutartis, jų sutartiniai teisiniai santykiai plėtojosi santykinai ilgą laiką. Taip pat pažymėtina, kad iš ginčo sąskaitų – faktūrų nėra matoma, kokios konkrečiai sutarties pagrindu atitinkama sąskaita yra išrašyta. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nutaręs, kad dėl faktoringo sutarties specifikos Tiekimo sutartyje esanti arbitražinė išlyga negalėjo pereiti ieškovei, laikė, jog apelianto argumentai, susiję su Tiekimo sutartyje nurodytais maksimaliais produkcijos kiekiais, taip pat pagal kurią konkrečiai tiekimo sutartį išrašytos ginčo sąskaitos, nėra teisiškai reikšmingi, ir jų nenagrinėjo. Kasaciniam teismui šioje nutartyje padarius priešingą išvadą dėl galimybės faktoringo sutartimi perimti arbitražinę išlygą, apeliacinės instancijos teismo teisiškai nereikšmingais įvardyti argumentai tampa teisiškai svarbiais, išlieka poreikis nustatyti minėtas faktines aplinkybes ir jas įvertinti. Dėl šios priežasties yra teisinis pagrindas apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
57. Teismui nustačius, kurios sąskaitos buvo išrašytos pagal kurias sutartis, tolesnis teismo tarptautinės jurisdikcijos vertinimas turi būti atliekamas priklausomai nuo to, ar atitinkamoje sutartyje yra nustatyta arbitražinė išlyga. Nustatęs, kad atitinkamoje sutartyje yra arbitražinė išlyga, teismas turi vertinti, ar jos pagrindu egzistuoja pareiga nukreipti šalis į arbitražą. Nustatęs, kad atitinkamoje sutartyje nėra nustatyta arbitražinės išlygos arba ji egzistuoja, bet jos pagrindu nukreipti šalis į arbitražą nėra teisinio pagrindo, teismas turi spręsti dėl Lietuvos Respublikos teismų tarptautinės jurisdikcijos.

Dėl tarptautinę jurisdikciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

58. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, ginčas kilo tarp Lietuvos Respublikos subjekto bei Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos subjekto. Tarp pirminės prievolės šalių – AB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ – susiklostę teisiniai santykiai buvo tarptautinė prekyba. Šios aplinkybės lemia, kad byla pasižymi tarptautiniu (užsienio) elementu. Todėl sprendžiant klausimą, ar Lietuvos Respublikos teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti šią bylą, negali būti taikomos vidaus teismingumo taisyklės, įskaitant teisės normą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje.
59. Civilinės bylos teismingumas konkrečios valstybės teismui (tarptautinė jurisdikcija) yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Tam, kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas kiekvienam byloje pareikštam reikalavimui atskirai pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus.
60. Kasacinis teismas išaiškina, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirma, turi nustatyti ieškinio dalyką, o tais atvejais, kai ieškiniu pareiškiami keli reikalavimai, teismas juos vertina atskirai, nebent taikytinas teisės aktas, pagal kurį nagrinėtinas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, leidžia juos vertinti kartu. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes).
61. Antra, išanalizavęs šios nutarties 60 punkte nurodytus duomenis (inter alia (be kita ko), susijusią valstybę (valstybes), bylos šalių duomenis, ginčo dalyką ir kt.), teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui dėl atitinkamo reikalavimo. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pavyzdžiui, konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis – 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laike. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją).
62. Kasatorius byloje yra Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos įmonė, todėl byloje nėra sąsajos su kita Europos Sąjungos valstybe. Tačiau Europos Sąjungos teisės aktai gali būti aktualūs tiek, kiek jie nacionalines tarptautinio civilinio proceso taisykles susieja su Europos Sąjungos teisės aktais.
63. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad 1968 m. Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo įtvirtintos vienodos jurisdikcijos taisyklės negali būti taikomos vien su keliomis valstybėmis narėmis susijusioms situacijoms, veiksmingai ir pakankamai susietoms su vidaus rinkos veikimu. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, jog pačių Briuselio konvencija nustatytų jurisdikcijos kolizijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo taisyklių vienodinimu bylose su užsienio elementais iš esmės siekiama pašalinti vidaus rinkos veikimo kliūtis, galinčias kilti dėl skirtingų nacionalinės teisės aktų šiuo klausimu (2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau - Reglamentas 44/2001) 2 konstatuojamoji dalis, ESTT 2005 m. kovo 1 d. sprendimo Owusu, C-281/02, 34 punktas). Teisingumo Teismo išaiškinimai, padaryti aiškinant Briuselio konvencijos nuostatas, yra aktualūs ir taikant Reglamentą 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamento 44/2001 19 konstatuojamoji dalis).
64. Reglamento 44/2001 4 straipsnyje nustatyta, kad jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal 22 ir 23 straipsnius nustato tos valstybės narės teisė (1 dalis). Prieš tokį atsakovą, bet kuris valstybėje narėje nuolat gyvenantis asmuo, neatsižvelgiant į jo pilietybę, taip pat, kaip tos valstybės narės piliečiai, gali naudotis toje valstybėje narėje galiojančiomis jurisdikcijos taisyklėmis, ypač I priede nurodytomis taisyklėmis (2 dalis).
65. Reglamento 44/2001 4 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, viena vertus, nustato ribas tarp paties reglamento jurisdikcinių taisyklių taikymo ir nacionaliniuose valstybių narių teisės aktuose įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių, antra vertus, ji inkorporuoja nacionalines jurisdikcijos taisykles į minėto reglamento teisinio reglamentavimo schemą.
66. Taigi darytina išvada, kad jei atsakovas yra Europos Sąjungoje arba yra kitų reglamente įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų (pvz., Reglamento 44/2001 23 straipsnis), jam taikomos pačiame reglamente įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, jei ne – jam taikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės. Šioje byloje, kadangi susijusi valstybė yra Europos Sąjungos atžvilgiu trečioji šalis, Reglamentas 44/2001 nukreipia į nacionalinę teisę.
67. Kaip minėta, Reglamento 44/2001 4 straipsnis, kuriame išvardytos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, nukreipia į šio teisės akto I priedą. Minėtame priede kaip Lietuvos Respublikoje galiojančios jurisdikcijos taisyklės pavyzdys nurodytas CPK 787 straipsnis.
68. CPK 787 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio Kodekso VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu: <...> 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.
69. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai aktuali pagrindinės prievolės šalių – AB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ sudaryta sutartis (sutartys), bet ne faktoringo sutartis. Pirkimo–pardavimo sutartis savo esme yra dvi koresponduojančios prievolės: pardavėjo prievolė pateikti prekes; pirkėjo – jas priimti ir atsiskaityti. Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl pirkėjo prievolės sumokėti už jam patiektas prekes vykdymo.
70. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, turi būti įvykdyta piniginė prievolė kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.
71. Argumentai, kad šiuo atveju sprendžiant dėl prievolės vykdymo vietos sampratos pagal nacionalinę teisę yra aktualūs ESTT išaiškinimai dėl Reglamento 44/2001 5 straipsnio, nepagrįsti, nes Europos Sąjungos teisės aktuose išdėstyti tarptautinės jurisdikcijos principai yra skirtingi, priklausomai nuo to, ar atsakovas yra Europos Sąjungoje, ar ne. Reglamento 44/2001 5 straipsnis skirtas reglamentuoti situacijoms, kai atsakovas yra Europos Sąjungos valstybėje narėje, o CPK 787 straipsnis, aiškinant jį kartu su minėto reglamento 4 straipsniu, išplečia Europos Sąjungos jurisdikcinį režimą per nacionalinių tarptautinės privatinės teisės normų taikymą situacijoms, susijusioms su trečiosiomis valstybėmis. Dėl nurodytų priežasčių, atsižvelgiant į cituotų teisės normų skirtingą paskirtį ir reglamentavimo dalyką, remtis minėtais ESTT išaiškinimais negalima.
72. Todėl jei teismas nustatytų, kad pirminio teisinio santykio šalių nesaistė arbitražinis susitarimas ir nėra teisinio pagrindo KAĮ nustatyta tvarka nukreipti šalis į arbitražą, jis turėtų įvertinti, ar atitinkamoje sutartyje (sutartyse), kurios (kurių) pagrindu buvo išrašytos sąskaitos faktūros, šalys buvo susitarusios dėl prievolės vykdymo vietos. Atsakius į šį klausimą neigiamai, Lietuvos Respublikos teismams egzistuoja teisinis pagrindas prisiimti tarptautinę jurisdikciją Reglamento 44/2001 4 straipsnio ir CPK 787 straipsnių pagrindu.
73. Kiti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės šios bylos išnagrinėjimui kasacine tvarka, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

74. Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, kasacinis teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Jų paskirstymo klausimas išspręstinas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Rimvydas Norkus

                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                                    Donatas Šernas