Civilinė byla Nr. e2A-616-196/2016 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00727-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.3; 3.4.2.8.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2515-527/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo ieškinį atsakovei O. A. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas (toliau – ieškovė arba fondas) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės dokumentinio proceso tvarka 115 334,20 Eur dydžio skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 867 Eur žyminį mokestį ir 505,30 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
2. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovė 2007-07-10 kreipėsi į ieškovę dėl garantijos AB SEB bankui (toliau – bankas) suteikimo. Fondas 2007-09-21, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 912, žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-330, suteikė bankui 80 proc. garantiją Nr. 1G-1146 už atsakovei 2007-09-18 kreditavimo sutartimi Nr. 1850715010073-08 išduotą 1 655 074 Lt kreditą, skirtą kaimo turizmo sodybos įkūrimui Vincentavos k. Kėdainių rajone. Fondas, suteikdamas garantiją bankui, įsipareigojo grąžinti 80 proc. kredito sumos, jeigu kredito gavėja atsakovė, suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui arba bankui prieš laiką nutraukus kreditavimo sutartį, negrąžins arba nepilnai grąžins kreditą, kurį bankas suteikė pagal 2007-09-18 kreditavimo sutartį Nr. 1850715010073-08. Atsakovei nevykdžius prisiimtų įsipareigojimų, bankas 2010-04-19 vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą.
3. Ieškovė taip pat nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2012-06-11 nutartimi iškėlė O. A. individualiai įmonei (toliau – atsakovės IĮ) bankroto bylą Nr. B2-2003-601/2012. Fondas 2012-08-24 gavo banko prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą, nes skolininkė atsakovė neįvykdė bankui prisiimtų įsipareigojimų. Fondo valdyba 2012-09-19 priėmė sprendimą įvykdyti garantinį įsipareigojimą bankui pagal garantiją Nr. 1 G-1146 už atsakovės negrąžintą kreditą ir 2012-09-20 sumokėjo bankui 412 975,94 Lt, kas atitinka 119 606,10 Eur. Įvykdžiusi garantinį įsipareigojimą, ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę pagal CK 6.90 straipsnio 3 dalį, todėl Kauno apygardos teismas 2012-10-10 nutartimi atsakovės individualios įmonės bankroto byloje patvirtino fondo 119 606,10 Eur finansinį reikalavimą. Vykdant atsakovės individualios įmonės bankroto procedūrą, buvo realizuotas fondo naudai įkeistas turtas – 4,32 ha ir 3,8 ha žemės sklypai, gyvenamasis namas ir 12 priklausinių, esančių Miliūnų k., Rokiškio r., viso už 36 000 Lt. Fondui, atskaičius administravimo išlaidas, pervesta 14 750 Lt. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos teismas 2014-01-16 nutartimi sumažino fondo kreditorinį reikalavimą iki 398 225,94 Lt, kas atitinka 115 334,20 Eur. Fondas 2014-03-18 gavo O. A. individualios įmonės bankroto administratoriaus pranešimą, kad Kauno apygardos teismas 2014-01-27 sprendimu pripažino atsakovės individualios įmonės veiklą pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto, o VĮ Registrų centras 2014-03-18 išregistravo įmonę iš Juridinių asmenų registro.
4. Ieškovė pažymėjo, kad fondas pareiškė turimą reikalavimą į atsakovę (individualios įmonės savininkę, kaip fizinį asmenį) individualios įmonės bankroto procedūrų metu, kurias atlikus paaiškėjo, kad likvidavus įmonę dalis jos reikalavimo liko nepatenkinta, todėl atsakovės prievolė dėl jos individualios įmonės pabaigos nepasibaigė. Fondas 2014-03-31 raštu kreipėsi į atsakovę ir įspėjo apie likusią 115 334,20 Eur dydžio skolą. Fondas pasiūlė sudaryti skolos grąžinimo sutartį bei nurodė, kad, nesudarius skolos grąžinimo sutarties, skola bus išieškoma per teismą, tačiau atsakovė nesutiko sudaryti skolos grąžinimo sutarties. Ieškovė savo prievoles pagal suteiktą garantiją įvykdė tinkamai ir įgijo teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą atsakovei (CK 6.90 str. 3 d.), todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 115 334,20 Eur skola bei 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d. bei 6.210 str. 1 d.).
5. Kauno apygardos teismas 2015-09-22 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei 115 334,20 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (115 334,20 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2015-09-21, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 867 Eur žyminį mokestį ir 505,30 Eur ieškinio rengimo išlaidas.
6. Atsakovė pateikė prieštaravimus, kuriuose prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.
7. Atsakovės nuomone, teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nenustatė teisinio reglamentavimo spragos, kuri pažeidžia bankrutavusios individualios įmonės savininko interesus. Ši teisinė problema pasireiškia tuo, kad iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, kaip neribotos atsakomybės juridiniams asmeniui, ir suakumuliavus į bendrą sąrašą tiek įmonės, tiek ir įmonės savininko kreditorius, bankroto proceso metu realizavus visą tiek įmonei, tiek ir jos savininkui priklausantį turtą ir tokiu būdu iš dalies patenkinus bankroto byloje esančių kreditorių reikalavimus, po bankroto proceso pabaigos sudaroma išimtinė teisė su savininku susijusiems kreditoriams pakartotinai nukreipti išieškojimą dėl likusios kreditorinio reikalavimo dalies į įmonės savininką. Tokiu atveju įmonės savininkas turi dvi teorines galimybes (kaip tai nustato įstatymai ir aiškina teismai): 1) sumokėti skolą; 2) iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Šios galimybės ir lieka tik teorinėmis, nes jų įgyvendinti nėra galimybės: sumokėti skolą yra neįmanoma, kadangi po bankroto proceso pabaigos pats įmonės savininkas tampa nemokus, todėl jis neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriumi, o fizinio asmens bankroto byla iškelta taip pat negali būti, nes nėra galimybės įgyvendinti Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) nustatytų sąlygų ir pasiekti šiam institutui keliamų tikslų. Esant įstatymo spragai (ir teismų išaiškinimų šiuo klausimų stygiui), kai fizinio asmens bankrotas nėra įmanomas, sudaroma situacija, kai su savininku susijęs kreditorius turi teisę užkrauti skolos naštą įmonės savininkui neribotą metų skaičių, taip užkertant kelią įmonės savininkui po individualios įmonės bankroto proceso naštos vėl tapti mokiu.
8. Atsakovė taip pat nurodė, kad teismas neatliko galiojančių teisės aktų analizės, neįsigilino į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos turinį, neatsižvelgė į teisės šaltinių hierarchijos principą ir dėl to nepagrįstai tenkino ieškinį.
9. Atsakovės nuomone, teismas sprendime rėmėsi vien tik ieškovės nurodyta teismų praktika ir Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis sutarties laisvės principą bei prievolių vykdymo tvarką. Atsakovės įsitikinimu, teismas turėjo atlikti Įmonių bankroto įstatymo ir Fizinių asmenų bankroto įstatymų analizę, nustatyti realias pasekmes, kurias sukelia individualios įmonės bankrotas fiziniam asmeniui, bei motyvuoti sprendimą aktualia teismų praktika (CPK 263 str., 291 str. 1 d. 5 p.). Teismas sprendimą netinkamai motyvavo, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su bankroto proceso individualiai įmonei iškėlimo pasekmėmis įmonės savininko mokumui, todėl sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Teismas vadovavosi netinkama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, priimta dar iki FABĮ įsigaliojimo (2013-03-01) dienos. Teismas turėjo konstatuoti, kad ši praktika yra neaktuali ginčo situacijai, kadangi ginčas turi būti vertinamas ir per ĮBĮ ir FABĮ prizmę. Be to, remtis nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis negalima, kadangi faktinės aplinkybės nėra tapačios ginčo situacijai ir jų vertinimas neatitinka dabartinio teisinio reglamentavimo, kadangi tuo metu, kai buvo priimtos tos nutartys, nebuvo galiojančio FABĮ, todėl šiuose išaiškinimuose yra vadovaujamasi vien tik ĮBĮ normomis. Teismas neanalizavo ĮBĮ ir FABĮ normų, nenustatė jų kolizijos, ir neatsižvelgė į individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto proceso pasekmes bankrutavusios individualios įmonės savininko atžvilgiu. Teismas turėjo plačiau pažvelgti į ginčo situaciją, atsižvelgti į tai, kad ieškovo pateikta teismų praktika yra neaktuali, ir todėl negali būti preziumuojama, kad FABĮ priėmimas neturėjo pakeisti šios praktikos turinio. Be to, teismas nesivadovavo bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, neatsižvelgė į individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto pasekmes įmonės savininko atžvilgiu.
10. Atsakovė nurodė, kad pasibaigus individualios įmonės bankroto bylai ir tuo pagrindu – įmonės prievolėms, šios įmonės savininkui nelieka procesinių kliūčių, esant įstatymo numatytoms sąlygoms (FABĮ 6 str. 1 d.), inicijuoti bankroto bylos iškėlimo jam, kaip fiziniam asmeniui, klausimą Taigi FABĮ numato teorinę galimybę bankrutavus individualiai įmonei bankrutuoti ir jos savininkui. Tačiau teismai neatsižvelgia į praktinį šių normų pritaikymą ir iš jo kylančias problemas.
11. Atsakovė pažymėjo, kad po individualios įmonės bankroto įstatymas nesuteikia realių galimybių fiziniam asmeniui (buvusios individualios įmonės savininkui) išsikelti bankroto bylą.
12. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, kuriuose prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.  Ieškovės nuomone, atsakovės samprotavimai apie fizinio asmens bankrotą nesusiję su ieškinio dalyku.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 30 d. galutiniu sprendimu Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovės O. A. ieškovei UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondui 500 Eur advokato pagalbos išlaidų.
14. Teismas nurodė, kad nors atsakovė prieštaravimuose kritikuoja Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) nuostatas, kelia abejones dėl įstatymo realaus įgyvendinimo, tačiau pažymėjo, kad ieškovei kreipusis į teismą tik dėl skolos priteisimo iš atsakovės ir ieškinyje nekėlus klausimo dėl FABĮ ar ĮBĮ nuostatų taikymo atsakovės atžvilgiu, teismui priimant preliminarų sprendimą, nebuvo pagrindo spręsti dėl galimybės inicijuoti atsakovės bankrotą ir spręsti dėl šių įstatymų nuostatų taikymo atsakovės atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad atsakovės teiginiai dėl fizinio ar juridinio asmens bankroto instituto taikymo yra nesusiję su šioje byloje pareikšto ieškinio dalyku. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė klaidingai interpretuoja FABĮ nuostatas bei individualios įmonės institutą reglamentuojančias normas, pasisakė ir dėl šių atsakovės prieštaravimuose pateiktų argumentų.
15. Teismo vertinimu, atsakovė, išskyrus klaidingai interpretuojamų FABĮ nuostatų, kurios nesusiję su bylos dalyku, ginčijimo, nenurodė jokių kitų aplinkybių ir objektyvių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą ieškinį atmesti. Teismas konstatavo, kad jis neturi pagrindo naikinti preliminaraus sprendimo, todėl paliko jį nepakeistą.
16. Teismas, tenkinęs ieškinį, atsižvelgęs į bylos apimtį, sudėtingumą, tai, kad byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, į tai, jog 2015-11-25 teismo posėdyje bylos nagrinėjimas iš esmės nevyko, neatvykus atsakovei, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (nauja red. nuo 2015-03-20, TAR, 2015, Nr. 2015-03968) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalius dydžius, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, iš atsakovės ieškovei priteisė 500 Eur advokato pagalbos išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Atsakovė O. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino atsakovės prieštaravimuose nurodytų argumentų, rėmėsi išimtinai tik ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, pateiktą teismų praktiką ir teisės normas išdėstė izoliuotai nuo faktinių bylos aplinkybių, taip priėmė nemotyvuotą sprendimą. Toks motyvų sprendime nebuvimas laikytinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, kaip tai numato CPK 329 str. 2 d. 4 p.
2. Apeliantė pirmosios instancijos teismui pateiktuose prieštaravimuose dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. preliminaraus sprendimo išdėstė argumentus, pagrindžiančius, kodėl šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas pažeidžia nemokaus bankrutavusios ir likviduotos individualios įmonės savininko interesus, ir nesuteikia realios galimybės jam, kaip fiziniam asmeniui, bankrutuoti. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįžvelgė jokios teisinės problemos nurodytame apeliantės reglamentavime, ir taip priėmė nemotyvuotą sprendimą.
3. Kauno apygardos teismas, sprendime nurodydamas, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymas numato ne tik teisę išsikelti fizinio asmens bankroto bylą, bet ir realų šios teisės įgyvendinimo mechanizmą, paviršutiniškai pakartojo įstatyme reglamentuotas teorines taisykles, neanalizavo praktinio šių taisyklių pritaikymo ir įstatymo keliamų tikslų pasiekimo. Apeliantė pabrėžė, kad iškėlus jos individualiai įmonei bankroto bylą buvo suakumuliuotas trijų subjektų turtas ir įsipareigojimai – individualios įmonės, fizinio asmens, ūkininkės. Bankroto proceso metu realizavus turtą, jo neužteko visų kreditorių reikalavimams patenkinti (tarp jų ir ieškovės). Tai reiškia, kad apeliantė, kaip fizinis asmuo ir kaip ūkininkė, tapo faktiškai nemoki. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenagrinėjo, ar tokiu atveju Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatomis yra sudaromos sąlygos tokiam nemokiam individualios įmonės savininkui kaip fiziniam asmeniui bankrutuoti, kaip toks procesas turėtų realiai būti vykdomas, ir ar taip gali būti pasiekiami fizinio asmens bankroto procesui keliami tikslai.
4. Atsakovės nuomone, dabartinis teisinis reglamentavimas neužtikrina teisingo kreditoriaus ir skolininko interesų subalansavimo (kaip tai numato Fizinių asmenų bankroto įstatymas). Po bankroto bylos individualiai įmonei iškėlimo, įmonės savininkas tampa nemokus (kaip yra šios bylos atveju), tačiau kreditorius, susijęs su įmonės savininku, turi teisę išsiieškoti likusią finansinio reikalavimo dalį, kuri nebuvo patenkinta bankroto proceso metu, nenustatant jokių skolininko (įmonės savininko) interesų apsaugos mechanizmo, nes faktiškai nemokiam fiziniam asmeniui pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą nėra sąlygų bankroto bylos iškėlimui. Šiuo atveju kreditorius turi 10 metų senaties terminą, per kurį gali reikšti reikalavimą skolininkui, atsiranda teisinis netikrumas, todėl įmonės savininkas ir ūkininkas neturi galimybės tapti mokiu. Taigi nesant tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų išsprendžiamas klausimas dėl individualios įmonės savininko (ūkininko) prievolių pasibaigimo po šios įmonės likvidavimo, kai nėra galimybės pasiekti Fizinių asmenų bankroto įstatyme reglamentuotų bankroto proceso tikslų, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir klausimas išspręstas iš esmės – ieškovės ieškinys atmestas.

Dėl išieškojimo nukreipimo į ūkininką

5. Ieškovė ieškinyje nuslėpė svarbią šio ginčo teisingam išsprendimui aplinkybę, jog 2007 m. rugsėjo 21 d. garantijos sutartį Nr. 1G-1146 ieškovė sudarė su apeliante kaip ūkininke, ne kaip su fiziniu asmeniu. Šis klausimas buvo nagrinėjamas teismo posėdžio metu ir jis užfiksuotas teismo posėdžio garso įraše. Būtent teismo posėdžio metu apeliantės atstovas nurodė, kad šį faktą, jog garantijos sutartis buvo sudaryta su ūkininke, o ne su fiziniu asmeniu patvirtina tai, kad pačioje sutartyje nurodyta, kad sutartis sudaroma su ūkininke O. A., nurodomas jos asmens kodas bei ūkio identifikavimo kodas. Šį faktą patvirtina ir 2007 m. rugsėjo 18 d. laidavimo sutartis, sudaryta tarp AB SEB Vilniaus banko ir O. A., kuria O. A. laiduoja už ūkininkę O. A.. Pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės pasirodė nereikšmingos, kadangi skundžiamame sprendime apie tai nėra pasisakyta.
6. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2090/2014, kurioje nurodyta, jog likvidavus individualią įmonę dėl bankroto, šios įmonės prievolės kreditoriams pasibaigia, tačiau tai neturi įtakos įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolių pasibaigimui. Teismas šį išaiškinimą tiesmukiškai pritaikė ir ginčo atvejui, tačiau nepasisakė, kodėl fizinio asmens kreditoriams yra nustatoma išimtinė teisė nukreipti išieškojimą į įmonės savininką po individualios įmonės bankroto bylos pabaigos. Apeliantės įsitikinimu, su individualia įmone susiję kreditoriai, kaip verslininkai, sudarydami sutartis su individualia įmone prisiima didesnę riziką įmonės nemokumo atveju, todėl po individualios įmonės bankroto bylos pabaigos jiems nesuteikiama teisė pakartotinai nukreipti išieškojimą į įmonės savininką, kaip fizinį asmenį. Tuo tarpu su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, susijusiems kreditoriams, kurie dažniausiai yra taip pat fiziniai asmenys, taikoma išimtis, ir rizika, kuri priskiriama su įmone susijusiems kreditoriams, šiems subjektams nepriskiriama. Garantijos sutartis, kurios pagrindu ieškovė reiškia savo reikalavimą, buvo sudaryta tarp dviejų verslininkų – ieškovės ir ūkininkės O. A.. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas su ūkininku (verslininku) susijusiam kreditoriui (verslininkui) suteikė išimtinę teisę pakartotinai po individualios įmonės bankroto bylos pabaigos nukreipti išieškojimą į apeliantę kaip fizinį asmenį, nors tokiems patiems kreditoriams (verslininkams), susijusiems su individualia įmone, tokia teisė nesuteikiama. Teismas, priėjęs prie tokios netiesioginės išvados nepateikė jokių motyvų, įstatymo normų analizės ir teismų praktikos pavyzdžių. Taigi teismas skundžiamame sprendime automatiškai pritaikė analogiją ir konstatavo, kad po individualios įmonės bankroto proceso pabaigos su ūkininku susiję kreditoriai turi teisę nukreipti išieškojimą į fizinį asmenį, kuris yra to ūkio savininkas. Taip Kauno apygardos teismas pritaikė Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimą, kurio faktinės aplinkybės neatitinka šio ginčo faktinių aplinkybių.
7. Teismas, skundžiamame sprendime taikydamas teisės normas ir išaiškinimus, siejamus su fiziniu asmeniu (individualios įmonės savininku), į kurį pagal dabartinį teismų išaiškinimą gali būti nukreiptas išieškojimas po individualios įmonės bankroto bylos pabaigos, nepagrįstai sugretino individualios įmonės savininką kaip fizinį asmenį su ūkininku kaip fiziniu asmeniu, kuris verčiasi ūkine veikla. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas yra susijęs su šiuo subjektu, o ne su fiziniu asmeniu. Teismas šiuo atveju nepagrindė, kodėl pagal analogiją turi būti taikoma ta pati tvarka ir tiems atvejams, kai po individualios įmonės bankroto bylos pabaigos nukreipiamas išieškojimas į ūkininką.
8. Net ir konstatavus, kad remiantis teisės normomis ir teismų praktika su ūkininku susijęs kreditorius turi teisę nukreipti išieškojimą į fizinį asmenį kaip tokį, apeliantė laikosi pozicijos, kad individualios įmonės bankroto procesu metu suakumuliavus visų trijų subjektų turtą ir jį realizavus, tiek individualios įmonės savininkė, tiek ir ūkininkė tapo nemokios, todėl pakartotinis išieškojimo nukreipimas yra neįmanomas, kadangi nėra likę jokio turto, kuris galėtų būti realizuotas, o bankroto bylos iškėlimas šiems subjektams būtų vien tik formalumas, sukeliantis neigiamų pasekmių visoms proceso šalims.
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies

1. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo nuomonė nesutapo su apeliantės išsakyta pozicija, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl negaliojantis.
2. Fizinių asmenų bankroto įstatymas numato aiškius kriterijus, kada fizinis asmuo gali kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šie kriterijai numato realią, o ne teorinę šio instituto įgyvendinimo galimybę, todėl apeliantės teiginiai apie tai, kad nėra galimybių ir sąlygų pasinaudoti šio įstatymo suteikiamomis teisėmis, yra nepagrįsti. Be to, apeliantės galėjimas ar negalėjimas pasinaudoti Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatomis, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovė tokio klausimo nekelia nei viename procesiniame dokumente, juo labiau, kad kreiptis dėl fizinio asmens bankroto proceso inicijavimo, gali tik pats fizinis asmuo, t. y. apeliantė.

Dėl išieškojimo nukreipimo į ūkininką

3. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad garantijos sutartį ieškovė sudarė su apeliante kaip su ūkininke, tačiau nėra nei vieno teisės akto, kuris nurodo, kad ūkininkas ar ūkininko ūkis yra atskiras juridinis asmuo, galintis savarankiškai įgyti teises ir pareigas.
4. Nors garantijoje taip pat, kaip ir kreditavimo sutartyje, kaip paskolos gavėja nurodyta ūkininkė O. A., tačiau tuo buvo siekiama identifikuoti paskolos gavėją ir nereiškia, kad ūkininkas ar ūkininko ūkis yra atskiras juridinis asmuo.
5. Apeliantės teiginiai, kuriais remiantis ji teigia, kad po individualios įmonės bankroto bylos pabaigos įmonės kreditoriams nesuteikiama teisė pakartotinai nukreipti išieškojimą į įmonės savininką, kaip fizinį asmenį, yra nepagrįsti ir prieštarauja Individualių įmonių įstatymo, Įmonių bankroto įstatymo, Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatoms. Nesuteikiant galimybės individualios įmonės kreditoriams nukreipti reikalavimus į įmonės savininką po individualios įmonės bankroto (likvidavimo), būtų pažeidžiami teisėti kreditorių teisės bei interesai.
6. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas suteikė ieškovei išimtinę teisę pakartotinai po individualios įmonės bankroto ir likvidavimo nukreipti išieškojimą į apeliantę kaip fizinį asmenį. Pirmosios instancijos teismas apeliantės skundžiamame sprendime aiškiai išdėstė savo motyvus, nurodydamas, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, todėl individualios įmonės savininkas visada atsako savo turtu už individualios įmonės prievoles. O apeliantė, teigdama, kad ieškovė neturi teisės nukreipti reikalavimą į apeliantę po jos individualios įmonės bankroto, nepateikia jokių aiškių motyvų, savo pozicijos nepagrindžia teismų praktika, nenurodo jokių teisės aktų ar įrodymų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl sprendimo motyvų

20. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino atsakovės prieštaravimuose nurodytų argumentų, rėmėsi išimtinai tik ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, o pateiktą teismų praktiką ir teises normas išdėstė izoliuotai nuo faktinių bylos aplinkybių, taip priimdamas nemotyvuotą sprendimą.
21. Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas preliminariame sprendime nurodė rašytinius įrodymus, kuriais remiantis padarė išvadą dėl skolos, taip pat nurodė teisės normas, kuriomis vadovaujasi priteisdamas skolą. Ieškovė prieštaravimuose dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo neginčijo preliminariajame sprendime nustatytų aplinkybių, neneigė susidariusios skolos, tačiau nesutiko, kad likvidavus individualią įmonę dėl bankroto ieškovei išlieka reikalavimo teisė į jos savininkę, taip pat pateikė nuomonę dėl fizinio asmens bankroto proceso, reglamentavimo. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl nesutinka su atsakovės išdėstyta pozicija, pažymėjo, kad individuali įmonė yra neribotos atsakomybės juridinis asmuo, todėl likvidavus šį juridinį asmenį ir nepatenkinus kreditorių finansinių reikalavimų, kreditoriams išlieka teisė nukreipti savo likusį nepatenkintą reikalavimą į individualios įmonės savininką, taip pat paaiškino, kodėl nesutinka su atsakovės Fizinių asmenų bankroto įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo normų pateiktu aiškinimu.
23. Atsakovė tiek prieštaravimuose dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo, tiek apeliaciniame skunde plačiai aptaria fizinio asmens bankroto procesą, jo tikslus, pateikia savo nuomonę dėl to, ar tikslinga, jai kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto. Nagrinėjamu aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad fizinio asmens bankroto procesas ir su šiuo procesu susijęs teisinis reguliavimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas turėjo tirti ir vertinti, ar bankas suteikė atsakovei kreditą, ar atsakovė įvykdė kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ar ieškovė įvykdė garantinį įsipareigojimą padengti atsakovės negrąžintą kreditą, ar ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę, ar ieškovė turi teisę reikalauti negrąžintos skolos iš atsakovės likvidavus atsakovės individualią įmonę, kai bankroto byloje buvo pareikštas finansinis reikalavimas. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus (kredito sutartį, garantiją, teismo nutartis, priimtas bankroto byloje), išklausęs šalių atstovų paaiškinimus, konstatavo, jog ieškovė sumokėjusi skolos dalį už atsakovę, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę, taip pat nurodė, kad teisinis reguliavimas leidžia, patenkinus finansinio reikalavimo dalį bankroto procese, nukreipti likusį nepatenkintą finansinį reikalavimą į individualios įmonės savininką.
24. Vien tik ta aplinkybė, jog sprendimas ir jo motyvai neatitinka atsakovės pozicijos, savaime nereiškia, kad teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas. Atsakovė, teigdama, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas ir vien dėl to naikintinas, iš esmės remiasi tik bendro pobūdžio samprotavimais apie tai, jog teismas neįsigilino į bylos esmę, atsakovės paaiškinimus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą negaliojančiu dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto absoliutaus negaliojimo pagrindo buvimo. Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl ginčijamo sprendimo nemotyvavimo, nes pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl tų argumentų, kurie apibrėžti ieškinio ribomis, pagrįstai nurodė, jog apeliantės argumentai ir teikiami įrodymai, nesudaro pagrindo atmesti ieškinį.
25. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės.

Dėl skolos priteisimo

26. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti skolą, nes garantijos sutartį ieškovė sudarė su apeliante kaip su ūkininke, o ne kaip su fiziniu asmeniu, todėl, anot jos, ieškovė neturi teisės nukreipti finansinį reikalavimą į atsakovę kaip į fizinį asmenį. Be to, apeliantės nuomone, individualios įmonės likvidavimas dėl bankroto reiškia ir jos dalyvio (savininko) faktinį nemokumą, todėl pirmosios instancijos teismas, anot jos, turėjo atmesti ieškinį.
27. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2007 m. liepos 10 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl garantijos AB SEB bankui (toliau – bankas) suteikimo. Ieškovė 2007 m. rugsėjo 21 d., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 912, žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-330, suteikė bankui 80 proc. garantiją Nr. 1G-1146 už atsakovei ūkininkei O. A. 2007 m. rugsėjo 18 d. kreditavimo sutartimi Nr. 1850715010073-08 išduotą 1 655 074 Lt kreditą, skirtą kaimo turizmo sodybos įkūrimui Vincentavos k., Kėdainių r. Fondas, suteikdamas garantiją bankui, įsipareigojo grąžinti 80 proc. kredito sumos, jeigu kredito gavėja atsakovė ūkininkė O. A., suėjus galutiniam kredito grąžinimo terminui arba bankui prieš laiką nutraukus kreditavimo sutartį, negrąžins arba nepilnai grąžins kreditą, kurį bankas suteikė pagal 2007 m. rugsėjo 18 d. kreditavimo sutartį Nr. 1850715010073-08. Atsakovei nevykdžius prisiimtų įsipareigojimų, bankas 2010 m. balandžio 19 d. vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi iškėlė O. A. individualiai įmonei bankroto bylą. Fondas 2012 m. rugpjūčio 24 d. gavo banko prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą, nes skolininkė atsakovė neįvykdė bankui prisiimtų įsipareigojimų. Fondo valdyba 2012 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą įvykdyti garantinį įsipareigojimą bankui pagal garantiją Nr. 1 G-1146 už atsakovės negrąžintą kreditą ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sumokėjo bankui 412 975,94 Lt, kas atitinka 119 606,10 Eur. Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 10 d. nutartimi O. A. individualios įmonės bankroto byloje patvirtino ieškovės 119 606,10 Eur finansinį reikalavimą. Bankroto proceso metu ieškovei pervesta 14 750 Lt. Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi sumažino ieškovės finansinį reikalavimą iki 398 225,94 Lt (115 334,20 Eur). Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu pripažino O. A. individualios įmonės veiklą pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. VĮ Registrų centras 2014 m. kovo 18 d. išregistravo įmonę iš Juridinių asmenų registro.
28. Individualios įmonės bankroto ypatumus lemia individualios įmonės civilinis teisinis statusas. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad likvidavus individualią įmonę dėl bankroto, šios įmonės prievolės kreditoriams pasibaigia, tačiau tai neturi įtakos įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolių pasibaigimui, išskyrus atvejus, kai prievolės pasibaigė kitais pagrindais, pavyzdžiui dėl to, kad yra patenkinamas finansinis reikalavimas. Kaip minėta kreditorius finansinį reikalavimą turi teisę pareikšti bankrutuojančios individualios įmonės bankroto byloje, nepriklausomai nuo to, su įmone ar su jos savininku buvo sudarytas sandoris, kuriuo pagrįstas finansinis reikalavimas, ir toks šio reikalavimo pareiškimas nekeičia šalių prievolės, dėl kurios neįvykdymo reiškiamas kreditoriaus reikalavimas. Individualios įmonės pabaiga yra pagrindas pasibaigti įmonės prievolėms jos kreditoriams, tačiau tai nesudaro pagrindo pasibaigti įmonės savininkų asmeninėms prievolėms jų kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-159/2010). Taigi O. A. individualios įmonės pabaiga, likvidavus ją dėl bankroto ir nepatenkinus dalies kreditorės reikalavimo, negali nenulemti O. A. kaip fizinio asmens, prievolių pabaigos.
29. Nesutiktina taip pat su apeliantės argumentais, kad ieškovė neturi teisės reikalauti iš jos skolos, nes garantijos sutartis buvo sudaryta ne su ja kaip su fiziniu  asmeniu, o kaip su ūkininke.
30. Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ūkininkas yra fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Iš šios teisės normos matyti, jog apeliantė, sudarydama garantijos sutartį, veikė kaip fizinis asmuo – verslininkas (CK 2.4 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ūkininko ūkis neturi savarankiško ūkio subjekto statuso (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1177/2013). Taigi sprendžiant dėl prievolių vykdymo pagal garantijos sutartį neturi teisinės reikšmės, su kokiu subjektu buvo sudaryta sutartis: su atsakove kaip su fiziniu asmeniu ar su atsakove kaip su ūkininke. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti skolą iš atsakovės kaip iš fizinio asmens. 
31. Apeliacinio skundo argumentus, kad individualios įmonės likvidavimas dėl bankroto reiškia ir jos dalyvio (savininko) nemokumą, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais. Įstatymai nenumato, kad dėl įmonės bankroto kartu bankrutuoja ir fizinis asmuo – įmonės savininkas, t. y. jo atžvilgiu negali būti taikomi analogiški ribojimai ir teisiniai padariniai, kurie taikomi bankrutuojančioms įmonėms. Tai, kad tenkinant bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus priverstine tvarka buvo realizuotas ir visas juridinio asmens dalyvio (savininko) nuosavybes teise valdomas turtas, nesudaro pagrindo tokio dalyvio kreditorių reikalavimų nurašymui. Priešingas aiškinimas neatitiktų ĮBĮ bei FABĮ paskirties, o taip pat būtų nesąžiningas tokios įmonės dalyvio kreditorių, pagal jo asmenines prievoles, atžvilgiu, nes po individualios įmonės pabaigos jiems būtų užkirstas kelias vykdyti priverstinės skolos išieškojimo procedūras, siekiant savo finansinių reikalavimų patenkinimo. Likus nepadengtiems ieškovės reikalavimams, likvidavus juridinį asmenį, kreditoriams turi išlikti galimybė nukreipti reikalavimus į individualios įmonės savininką, kadangi kreditorių reikalavimų teisiniu pagrindu esantys prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovės ir buvusios individualios įmonės savininkės O. A., kaip atskiro subjekto. Taigi pasibaigus individualios įmonės bankroto bylai ir tuo pagrindu - įmonės prievolėms, šios įmonės savininkui nelieka procesinių kliūčių, esant įstatymo numatytoms sąlygoms (FABĮ 6 str. 1 d.), inicijuoti bankroto bylos iškėlimo jam, kaip fiziniam asmeniui, klausimą. Tai atitinka Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2090/2014).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

32. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš atsakovės 115 334,20 Eur skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, 867 Eur žyminį mokestį ir 505,30 Eur ieškinio rengimo išlaidas, ir konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl fizinio asmens bankroto proceso tikslingumo, reglamentavimo teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl plačiau dėl jų nepasisako.
33. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Atmetus apeliacinį skundą atsakovės O. A. apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis) .
35. Ieškovė UAB Žemės ūkio paskolų garantijos fondas, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrindžiančių dokumentų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl šios išlaidos nėra priteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė :

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.