Civilinė byla Nr. 2A-199-823/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00721-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.31

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 21 d.

                                                                           Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės ALUMINA d.o.o. Zvornik apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-640-273/2015, pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ ieškinį atsakovei Alumina d.o.o. Zvornik, tretieji asmenys bankrutavusi akcinė bendrovė „Kauno tiekimas“ ir akcinė bendrovė „Birač Europe“, dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė BAB Ūkio bankas (toliau – ir Bankas) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Alumina d.o.o. Zvornik 3 073 731 EUR skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Reikalavimo teisę dėl skolos priteisimo iš atsakovės ieškovė kildina iš trečiojo asmens BAB „Kauno tiekimas“ atsakovei išrašytų sąskaitų - faktūrų, į kurias reikalavimo teisė ieškovei buvo perleista pagal 2004 m. spalio 5 d. tarp ieškovės ir BAB „Kauno tiekimas“ sudarytą Faktoringo sutartį Nr. 120-061-17/04 (toliau – ir Faktoringo sutartis). Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d iki 2013 m. vasario 7 d., remdamasi BAB „Kauno tiekimas“ prašymais finansuoti atsakovei išrašytas sąskaitas - faktūras, sumokėjo Faktoringo sutartyje numatytas Faktoringo išmokas (90 procentų perimamo reikalavimo sumos). Vadovaujantis Faktoringo sutarties 4.1 punktu, ieškovė perėmė reikalavimo teises į 3 073 731 EUR (10 612 978,39 Lt) sumą, mokėtiną pagal sąskaitas. Sąskaitose yra aiški žyma, kad reikalavimo teisė į mokėjimus yra perleista ieškovei ir sąskaitos turi būti apmokamos tiesiogiai ieškovei. Atsakovė buvo informuota ir sutiko su tuo, kad sąskaitas privalo apmokėti tiesiogiai ieškovei sąskaitose nurodytais terminais, kurių vėliausias – 2013 m. kovo 1 d. Ieškovė, iki numatytų terminų iš atsakovės negavusi apmokėjimo, 2013 m. kovo 21 d. bei vėliau pakartotinai raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama sumokėti 3 073 731 EUR (10 612 978,39 Lt) sumą, tačiau atsakovė skolos pagal sąskaitas nesumokėjo. Nei naujasis kreditorius (Bankas), nei senasis kreditorius (BAB „Kauno tiekimas“), nei skolininkė (atsakovė) neginčijo ir neginčija reikalavimo teisės pagal sąskaitas perėjimo ieškovei.

Ieškovė paaiškino, kad ieškinys teikiamas Kauno apygardos teismui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 30 straipsnio 9 dalies pagrindu.

Trečiojo asmens BAB „Kauno tiekimas“ bankroto administratorius prašė teismo dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo spręsti savo nuožiūra bei priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo iš esmės sutiko su ieškinio argumentais.

Atsakovė Alumina d.o.o. Zvornik prašė teismo ieškinį palikti nenagrinėtu arba, teismui nusprendus tęsti bylos nagrinėjimą, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys yra nenagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, nes ieškinio reikalavimai nekyla iš BAB Ūkio bankas bankroto bylos; atsakovė yra užsienio valstybės juridinis asmuo, kuris Lietuvoje neturi turto, nevykdo veiklos; prievolių įvykdymo vieta buvo Bosnijoje ir Hercegovinoje. Be to, dėl Faktoringo sutartimi perimto reikalavimo šalys buvo sudariusios arbitražinę išlygą, kuri yra privaloma ir ieškovei. Atsakovės teigimu, ieškovė neturi vykdytinų reikalavimų atsakovei, nes su ieškiniu pateikta Faktoringo sutartis yra negaliojanti (pasibaigusi), atsakovė nebuvo tinkamai informuota apie reikalavimų perleidimą ieškovei. Pagal ieškovės nurodytas sąskaitas - faktūras atsakovė su BAB „Kauno tiekimas“ visiškai atsiskaitė: 600 194,95 EUR (2 072 353,12 Lt) dydžio įsipareigojimų dalis BAB „Kauno tiekimas“ padengta 2012 m. lapkričio 30 d. Reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. 2, AB „Birač Europe“ perėmus BAB „Kauno tiekimas“ reikalavimus atsakovės atžvilgiu, likusi ieškovės reikalaujama suma buvo padengta atsakovės mokėjimais BAB „Kauno tiekimas“ ir BAB Ūkio bankas. Atsakovė nėra gavusi nei BAB „Kauno tiekimas“ sąskaitų - faktūrų, kuriose būtų nurodyta informacija apie BAB „Kauno tiekimas“ perleistas reikalavimo teises ieškovei, nei ieškovės pranešimų apie tai, kad atsakovė turi įsiskolinimų ieškovei pagal minėtas sąskaitas - faktūras.

Trečiasis asmuo AB „Birač Europe“ prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės pritardamas atsakovės atsilipime į ieškinį nurodytiems argumentams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad trečiasis asmuo AB „Kauno tiekimas“, vadovaudamasis 2004 m. spalio 5 d. tarp ieškovės ir AB „Kauno tiekimas“ sudaryta Faktoringo sutartimi Nr. 120-061-17/04, (t.1, b.l. 141-144) perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovę pagal jai išrašytas sąskaitas - faktūras. 2009 m. sausio 26 d. Banko ir BAB „Kauno tiekimas“ pasirašytas Faktoringo sutarties priedas HA (t.1, b.l. 140) patvirtina, kad juo šalys pakeitė atitinkamus minėtos Faktoringo sutarties punktus, įskaitant ir 6.1.3 punktą, kuriame nustatė, kad dokumentas, patvirtinantis reikalavimą, yra PVM sąskaita - faktūra, kuri turi turėti žymą: „Reikalavimo teisė į mokėjimus pagal šią sąskaitą - faktūrą yra perleista AB „Ūkio bankas“ (buveinė Maironio g. 25, Kaunas, Lietuva LT-44250). Sąskaita - faktūra turi būti apmokėta tiesiogiai AB „Ūkio bankas“ ((duomenys neskelbtini) Ūkio banko filiale, b/k 70117) pagal sąskaitoje nurodytas apmokėjimo sąlygas ir tik joje nurodyta valiuta“. Nuo Faktoringo sutarties sudarymo Bankui buvo perleista eilė reikalavimo teisių pagal BAB „Kauno tiekimas“ atsakovei Faktoringo sutarties 6.1.3 punkto nustatyta tvarka išrašytas sąskaitas - faktūras, kurias atsakovė apmokėdavo tiesiogiai Bankui. Laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d iki 2013 m. vasario 7 d. Bankas, remdamasis BAB „Kauno tiekimas“ prašymais finansuoti atsakovei išrašytas sąskaitas - faktūras sumokėjo Faktoringo sutartyje numatytas Faktoringo išmokas (90 procentų perimamo reikalavimo sumos). Vadovaujantis Faktoringo sutarties 4.1 punktu, Bankas perėmė reikalavimo teises į 3 073 731 EUR (10 612 978,39 Lt) sumą, mokėtiną pagal sąskaitas. Sąskaitose yra aiški žyma, kad reikalavimo teisė į mokėjimus yra perleista Bankui, ir kad sąskaitos turi būti apmokamos tiesiogiai ieškovei. Ieškovė iki numatytų terminų iš atsakovės negavusi apmokėjimo, 2013 m. kovo 21 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama sumokėti 3 073 731 EUR (10 612 978,39 Lt) sumą. Ieškovė pakartotinai dar tris kartus - 2013 m. balandžio 10 d., 2013 m. balandžio 24 d. ir 2013 m. gegužės 17 d., kreipėsi į atsakovę (t.1, b.l. 110-125), tačiau atsakovė skolos nesumokėjo. Teismo vertinimu, ieškovei turi būti priteista visa suma pagal sąskaitas, nes sąskaitose aiškiai nurodyta, kad reikalavimo teisės į atsakovę pagal sąskaitas priklauso Bankui; BAB „Kauno tiekimas“ pateikus prašymus Bankui faktorizuoti (finansuoti) sumas, nurodytas sąskaitose, Bankas įvykdė savo prievolę pagal Faktoringo sutartį sumokėti Faktoringo išmoką BAB „Kauno tiekimas“ ir nuo šio momento, remiantis Faktoringo sutarties 4.1 punktu, Bankui perėjo visos reikalavimo teisės į atsakovę pagal sąskaitas; nei naujasis kreditorius (Bankas), nei senasis kreditorius (BAB „Kauno tiekimas“), nei skolininkas (atsakovė) neginčijo ir neginčija reikalavimo teisės pagal sąskaitas perėjimo Bankui, o atsakovė neįrodė, kad yra atsiskaičiusi su ieškove pagal ginčo sąskaitas - faktūras.

Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovės ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, ir nurodė, kad Tiekimo sutartis, kurioje numatyta arbitražinė išlyga, ieškovei nebuvo perduota vykdant Faktoringo sutartį, ji ieškovei nebuvo žinoma, ieškovė nėra jos šalimi, todėl jos sąlygos nesaisto ieškovės. Ieškovės reikalavimą į atsakovę patvirtina išimtinai PVM sąskaitos - faktūros, bet ne Tiekimo ar kokia kita sutartis. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kokį kiekį prekių ji įsigijo iš BAB „Kauno tiekimas“ nuo Tiekimo sutarties pasirašymo ir ar įsigytų prekių kiekis neviršijo Tiekimo sutartyje nurodyto maksimalaus prekių kiekio. Iš Tiekimo sutarties matyti, kad, įsigijus maksimalų prekių kiekį, ši sutartis pasibaigia, todėl atsakovė turėjo pateikti duomenis, kokį prekių kiekį įsigijo iš BAB „Kauno tiekimas“ per 2012 metus. Nesant tokių duomenų, laikytina, kad atsakovė neįrodė Tiekimo sutarties sąsajumo su ginčo sąskaitomis. Taip pat nėra duomenų, kad Tiekimo sutartis buvo pratęsta 2013 metams. Sutartyje yra nurodyta, kad ji sudaryta 2012 metams. Dalis BAB „Kauno tiekimas“ išrašytų sąskaitų, t.y. visos 2013 metais išrašytos sąskaitos, nepatektų į Tiekimo sutarties reguliavimo sritį net jei ir būtų pripažinta, kad ši sutartis reguliuoja ginčo sąskaitas, išrašytas 2012 metais. Atsakovė nepateikė Tiekimo sutarties priedų, kuriuose būtų nustatyti tiekiamų prekių kiekiai. Nors 2015 m. balandžio 27 d. rašte (t. 6, b.l. 82) trečiojo asmens BAB „Kauno tiekimas“ įgaliotas bankroto administratorius nurodė, kad, turimais duomenimis, visos byloje esančios PVM sąskaitos-faktūros yra išrašytos pagal 2011 m. gruodžio 5 d. sutartį Nr. ALU05122012, tačiau šis teiginys nėra pagrįstas jokiais kitais objektyviais įrodymais.

Reikalavimų perleidimo sutartis Nr. 2, kurią sudarė ir pasirašė BAB „Kauno tiekimas“ (Pradinis kreditorius), AB „Birač Europe“ (Naujasis kreditorius), „Alumina“ (Skolininkas) ir BAB Ūkio bankas (t. 4, b.l. 6-15), teismo vertinimu, neturi jokio ryšio su šia byla. BAB „Kauno tiekimas“, pagal Faktoringo sutartį Bankui perleidęs reikalavimo teises, kylančias iš ginčo sąskaitų, šių teisių visiškai atsisakė, todėl Reikalavimų perleidimo sutartimi pakartotinai šių teisių perleisti negalėjo. Iš Reikalavimų perleidimo sutarties susiklosčiusių santykių dalykas – atsakovės skola pagal BAB „Kauno tiekimas“ atsakovei išrašytas kitas sąskaitas - faktūras (ne pagal ginčui aktualias sąskaitas), iš kurių kylančios reikalavimo teisės buvo įkeistos Bankui (Reikalavimų perleidimo sutarties 3.3. punktas). Bankui negalėjo būti įkeistos reikalavimo teisės, kurios priklauso jam pačiam. Tai, teismo vertinimu, patvirtina, kad iš ginčo sąskaitų kylančios reikalavimo teisės nebuvo Reikalavimų perleidimo sutarties dalykas. Be to, 2012 m. gruodžio 7 d., t.y. jau po Reikalavimų perleidimo sutarties pasirašymo, tarp atsakovės BAB „Kauno tiekimas“ ir Banko buvo sudaryta Kilnojamojo turto įkeitimo sutartis, užtikrinanti prievolę pagal Faktoringo sutartį. Įkeitimo sutartimi atsakovė savo turtu užtikrino, kad Bankui bus grąžinta pagal Faktoringo sutartį susidariusi 3 073 731 EUR skola (Įkeitimo sutarties I dalies („Specialiosios sąlygos“) 11 punktas) (t. 5, b.l. 19-25). Ši faktinė aplinkybė, teismo vertinimu, įrodo, kad atsakovė pripažino ieškovės prašomą priteisti skolą.

Teismas nurodė, kad, kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 14 d. nutartimi, pagal ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalį, visi ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei yra iškelta bankroto byla, ieškinys turi būti nagrinėjamas pagal ieškovės buveinės vietą, o įvertinus reikalavimo dydį, nagrinėtina Kauno apygardos teisme.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Alumina d.o.o. Zvornik prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir ieškinį palikti nenagrinėtu arba atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, t. y. neteisingai nustatė ginčo sąskaitų išrašymo pagrindą. Neteisingai nustatydamas ginčo sąskaitų atsiradimo pagrindą ir pasisakydamas, kad Tiekimo sutartis nereguliavo ginčo sąskaitų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigė Tiekimo sutartyje įrašytos arbitražinės išlygos galiojimą. Net ir tuo atveju, jeigu reikalavimo teisės buvo perleistos pagal Faktoringo sutartį, arbitražinė išlyga yra privaloma ir ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-4/1999; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1381/2014), todėl ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovei iškelta bankroto byla neturi jokios įtakos arbitražinio susitarimo galiojimui (Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 49 straipsnio 7 dalis).
2. Teismingumas šioje byloje negalėjo būti nustatytas pagal ĮBĮ nuostatas, kadangi ieškinio reikalavimai nesusiję su Banko bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014). Kadangi ieškinio reikalavimai turi tarptautinį elementą, bylos teismingumas turėjo būti nustatomas pagal bendrąsias tarptautinio civilinio proceso taisykles. Teismas nepagrįstai sutiko su ieškove, kad ginčo prievolės vykdymo vieta buvo Lietuvoje, kadangi Faktoringo sutarties ir HA priedo nuostatos atsakovei netaikytinos, ji nėra ir niekada nebuvo Faktoringo sutarties ir jos HA priedo šalis. Atsakovės iš BAB „Kauno tiekimas“ įsigytų prekių gavimo (prievolės įvykdymo) vieta yra Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbų Respublikoje. Be to, Faktoringo sutarties galiojimas pasibaigė 2010 m. sausio 5 d. (Faktoringo sutarties 12.1 punktas). Prie ieškinio pridėtos ginčo sąskaitos buvo išrašytos 2012-2013 metais. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad šiuo laikotarpiu Faktoringo sutartis buvo galiojanti, arba ieškovė galėjo remtis HA priedo nuostatomis.
3. 2015 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio metu BAB „Kauno tiekimas“ pateikė rašytinį patvirtinimą, kad visos byloje nagrinėjamos ginčo Sąskaitos buvo išrašytos būtent pagal Tiekimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad BAB „Kauno tiekimas“ patvirtinimas kelia abejonių, tačiau šių teiginių niekaip nemotyvavo. Skundžiamame sprendime teismas formaliai atkartojo ieškovės abejones, kad galbūt ne Tiekimo sutartis, o kitos sutartys reguliavo išrašytas sąskaitas, tačiau ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad sąskaitos buvo išrašytos ne pagal Tiekimo sutartį, o pagal kitas sutartis. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, kad BAB „Kauno tiekimas“ sąskaitas atsakovei išrašinėjo vadovaujantis 2011 m. gruodžio 5 d. Tiekimo sutartimi Nr. ALU05122012 (Tiekimo sutartis) ir galimai kitomis tiekimo sutartimis, pavyzdžiui, 2010 m. gruodžio 14 d. sutartimi Nr. ALUI4122011, 2011 m. gruodžio 7 d. sutartimi Nr. ALU07122012, 2012 m. gruodžio 5 d. sutartimi Nr. ALU05I22013, 2012 m. gruodžio 7 d. sutartimi Nr. ALU07122013) (Kitos tiekimo sutartys), kurias Pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio metu atsisakė priimti ir kuriose visose yra arbitražinė išlyga.
4. Teismas tinkamai neištyrė visų įrodymų, kadangi, sudėjęs byloje esančiose sąskaitose nurodytus produkcijos kiekius, teismas būtų nustatęs, jog parduodamos produkcijos kiekis net neviršija 8 023 DMT. Be to, nei šalys, nei pats teismas bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo, ar BAB „Kauno tiekimas“ neviršijo Tiekimo sutartyje numatytų maksimalių parduodamos produkcijos kiekių (kas, pasak teismo, sąlygotų, jog Tiekimo sutartis nebetaikoma ginčo sąskaitoms), priešingu atveju atsakovė būtų surinkusi ir pateikusi įrodymus, kad Tiekimo sutartyje nurodytos produkcijos kiekiai nebuvo viršyti. Atsižvelgdama į tai, atsakovė teikia papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad pagal Tiekimo sutartį bendras parduotos produkcijos kiekis (įskaitant produkciją parduotą tiek pagal ginčo sąskaitas, tiek ir pagal kitas sąskaitas, kurios išrašytos Tiekimo sutarties pagrindu) buvo ne didesnis nei 31 729 DMT.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra pateikti Tiekimo sutarties priedai, kuriuose turėjo būto aptarti tikslūs parduodamos produkcijos kiekiai ir kainos, kadangi byloje yra pateikti visi Tiekimo sutarties priedai. Be to, pats pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu (2015 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio metu) atsisakė priimti atsakovės teikiamas Kitas tiekimo sutartis, kurios taip pat reguliavo prekybinius santykius tarp atsakovės ir BAB „Kauno tiekimas“. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės apribojo galimybę atsakovei įrodinėti faktą, kad BAB „Kauno tiekimas“ ir atsakovės tarpusavio santykius reguliavo Tiekimo sutartis ir Kitos tiekimo sutartys. Kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė priimti bylai reikšmingus įrodymus, kurie patvirtina, kad sąskaitos buvo išrašomos remiantis būtent Tiekimo sutartimi ir Kitomis tiekimo sutartimis, atsakovė juos teikia dar kartą apeliacinės instancijos teismui.
6. Byloje liko neįvertintas klausimas, kurios konkrečiai sąskaitos buvo teisingos ir galiojančios: tos, kurias su savo ieškiniu pateikė ieškovė, ar tos, kurias su savo atsiliepimu pateikė atsakovė. Nors pačios sąskaitos yra identiškos, skiriasi tai, kad ieškovės pateiktose sąskaitose yra nuoroda apie sąskaitų faktorizavimą, tuo tarpu atsakovės į bylą pateiktose sąskaitose tokios nuorodos nėra. Atsakovė kartu su sąskaitų originalais (kuriose nėra nuorodų apie pareigą mokėti Bankui) 2015 m. vasario 19 d. teismo posėdžio metu pateikė ir sąskaitų lydimuosius dokumentus - prekių pristatymo, transportavimo dokumentus, priėmimo - perdavimo aktus, kurie atspindi realią ūkinę operaciją. Dėl šios priežasties atsakovės pateiktos sąskaitos yra žymiai patikimesnės, nei ieškovės pateiktos sąskaitos be jokių priedų, lydimųjų dokumentų ir įrodymų apie realiai atliktas ūkines operacijas.
7. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai tik ieškovės pateiktais nepatikimais įrodymais, pavyzdžiui, 2012 m. gruodžio 7 d. kilnojamojo turto įkeitimo sutartimi, kuri parengta pagal dvi prievoles, t. y. BAB „Kauno tiekimas“ sudarytą 2003 m. liepos 9 d. paskolos - kredito linijos sutartį Nr. 17-151 ir Faktoringo sutartį. 2003 m. liepos 9 d. paskolos - kredito linijos sutartis Nr. 17-151 yra atskiros Kauno apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-438-413/2015, kurioje ginčijami 27 sandoriai, objektas. Šiuos sandorius pripažinus negaliojančiais taps negaliojantys ir visi susiję sandoriai - tame tarpe ir kilnojamojo turto įkeitimo sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.198 straipsnio 3 dalis). Taip pat teismas vadovavosi paties Banko parengtu patvirtinimu (pasirašytu Banko darbuotojos) apie atsakovės skolą ieškovei.
8. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad, net jeigu nebūtų pagrindų palikti ieškovės ieškinį nenagrinėtu, atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove. Atsakovė nebuvo informuota apie Faktoringo sutarties sudarymą ir reikalavimų perleidimą, todėl neturėjo pareigos atsakyti pagal Banko ieškinio reikalavimus. Atsakovė teismui pateikė sąskaitų ir sumokėtų sumų BAB „Kauno tiekimas“ ir Bankui detalizaciją pagal atsakovės buhalterinės apskaitos duomenis, kurie patvirtina, kad atsakovė yra atsiskaičiusi pagal ginčo sąskaitas.

Ieškovė BAB Ūkio bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovė nepagrįstai kaltina teismą nepriėmus 2015 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio metu teiktų įrodymų (Kitų tiekimo sutarčių), kadangi byla teisme buvo nagrinėjama nuo 2013 metų, byloje šalys teikė daug procesinių dokumentų, vyko ne vienas žodinis teismo posėdis, tačiau atsakovė Kitas tiekimo sutartis bandė pateikti tik paskutinio teismo posėdžio metu, kai byla jau buvo baigiama nagrinėti iš esmės ir pasirengimo stadija buvo seniai pasibaigusi. Be to, Kitos teikimo sutartys yra nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, nes jos reguliavo kitus nei ginčo teisinius santykius, o jose esančios arbitražinės išlygos ieškovei neturi įtakos. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad Kitos tiekimo sutartys reguliuoja ir ginčo sąskaitas, tačiau toks teiginys yra visiškai naujas ir neturėtų būti vertinamas apeliacinės instancijos teismo. Jei atsakovė būtų maniusi, kad Kitos tiekimo sutartys reguliuoja ginčo sąskaitas, ji Kitas tiekimo sutartis būtų pateikusi dar pasirengimo stadijoje ir atitinkamai motyvavusi savo poziciją.
2. BAB „Kauno tiekimas“ bankroto administratoriaus 2015 m. balandžio 27 d. teismui pateiktas raštas, kad ginčo sutartis reguliuoja Tiekimo sutartis, visiškai pagrįstai buvo atmestas pirmosios instancijos teismo, argumentuojant tuo, kad šis raštas neturi jokių motyvų ar paaiškinimų. Bankroto administratorius šį raštą pateikė paskutinio teismo posėdžio dieną prieš pat posėdį be jokių paaiškinimų, be to, raštą pasirašė pats bankroto administratorius, kuris ginčo sąskaitų išrašymo metu nebuvo BAB „Kauno tiekimas“ darbuotoju.
3. Ieškovė neprivalėjo teikti jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad kokios nors kitos sutartys galėjo reguliuoti ginčo sąskaitas. Ieškovė nurodė aplinkybes, kurios pagrindžia, kad Tiekimo sutartis nereguliavo ginčo sąskaitų, o teiginį, kad Tiekimo sutartis reguliuoja ginčo sąskaitas, įrodinėjo atsakovė. Atsakovė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovės prielaidomis, kad ne Tiekimo sutartis, o galbūt kažkokios kitos sutartys galėjo reguliuoti ginčo sąskaitas, nepagrįstai siekia savo įrodinėjimo pareigą perkelti ieškovei.
4. Atsakovė klaidina teismą, teigdama, kad šalys nekėlė klausimo dėl didesnio produkcijos kiekio, nei numatytas Tiekimo sutarties 3.1 punkte, pardavimo atsakovei, nes šį atsakovės įrodinėtinų aplinkybių trūkumą teismo posėdžių metu buvo identifikavusi ieškovė. Kadangi atsakovė neteikė paaiškinimų, kitų įrodymų, kurie galėtų pagrįsti pateiktos produkcijos kiekius, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas tą turėjo padaryti už atsakovę. Atsakovė nepagrįstai, pavėlavusi, teikia naujus įrodymus. Be to, su apeliaciniu skundu pateiktas Priedas Nr. 1 yra be datos, nėra aišku kas jį sudarė, kokiu pagrindu nurodoma, kad priede aprašytos sąskaitos yra išrašytos pagal Tiekimo sutartį.
5. Atsakovė apeliaciniame skunde patvirtina, kad byloje yra pateikti visi Tiekimo sutarties priedai. Tai reiškia, kad atsakovė patvirtina, jog Tiekimo sutartis neturėjo jos 3.3 punkte nurodytų priedų, kurie reikštų Tiekimo sutarties realų įgyvendinimą.
6. Ieškovė pagal Faktoringo sutartį neprivalėjo turėti sąskaitas lydinčių dokumentų. Ieškovės sąskaitų tikrumą lyginant su atsakovės pateiktomis sąskaitomis pagrindžia tai, kad 2012 m. gruodžio 7 d., t.y. jau po Reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo, tarp atsakovės, BAB „Kauno tiekimas“ ir ieškovės buvo sudaryta nekilnojamojo turto įkeitimo sutartis, užtikrinanti prievolę pagal Faktoringo sutartį. Šia sutartimi atsakovė užtikrino, kad ieškovei bus grąžinta pagal Faktoringo sutartį susidariusi 3 073 731 EUR skola. Iš to seka, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove, ir tokiu atveju, sprendžiant, kurios šalies pateiktos sąskaitos yra tikros ir tinkamos, vienintelė logiška išvada, kad tai yra ieškovės pateiktos sąskaitos.
7. Byla yra teisminga Lietuvos teismams, kadangi ieškinys yra teikiamas dėl Faktoringo sutarties, t.y. dėl jos dalyku esančių piniginių prievolių, o Faktoringo sutarties priede HA šalys susitarė, kad šia sutartimi perleidžiamos reikalavimo teisės yra vykdytinos Lietuvoje. Atsakovės cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014 negali būti taikoma šioje byloje, nes joje buvo pateiktas išaiškinimas dėl ES reglamentų Nr. 44/2011 ir Nr. 1346/2000 taikymo. Atsakovė yra Bosnijos ir Hercegovinos bendrovė, o ši valstybė nėra ES narė.
8. Atsakovė klaidina teismą teigdama, kad Faktoringo sutartis pasibaigė 2010 m. sausio 5 d., kadangi ieškovė į bylą yra pateikusi rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ši sutartis buvo pratęsiama, modifikuojamos jos atitinkamos sąlygos, ir ji galiojo visą ginčo sąskaitų išrašymo laikotarpį.
9. Atsakovės pateikti mokėjimai už neva ginčo sąskaitas neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimų, kadangi mokėjimo dokumentuose nėra nurodyta, kad yra mokama už atitinkamas sąskaitas. Be to, byloje pateiktas atsakovės atstovo pasirašytas skolų patvirtinimo aktas ieškovės auditoriams Deloitte Lietuva UAB, kuriame atsakovės atstovas patvirtina, kad atsakovė yra skolinga ieškovei šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą.

Trečiasis asmuo AB „Birač Europe“ atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsiliepime pakartotinai dėstoma trečiojo asmens pozicija, išsakyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Trečiasis asmuo BAB „Kauno tiekimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą teismo prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal  apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus.

Dėl arbitražinės išlygos ir jos galiojimo ieškovei

Atsakovės teigimu, ieškinio reikalavimai negalėjo būti nagrinėjami teisme, kadangi faktorizuotos sąskaitos išrašytos pagal 2011 m. gruodžio 5 d. Tiekimo sutartį, kurioje numatyta arbitražinė išlyga. Net ir tuo atveju, jei sąskaitos buvo išrašytos pagal Kitas tiekimo sutartis, išvada išliktų ta pati, nes visose sutartyse numatytos arbitražinės išlygos. Ieškovė savo ruožtu neigia 2011 m. gruodžio 5 d. Tiekimo sutarties sąsajas su šios bylos nagrinėjimo dalyku, taip pat nurodo, kad Tiekimo sutartyje numatyta arbitražinė išlyga bet kokiu atveju nesaisto ieškovės, nes ji nėra šios sutarties šalimi.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, priešingai nei teismų jurisdikcija, arbitražo teismo jurisdikcija yra grindžiama šalių susitarimu perduoti konkretaus ginčo nagrinėjimą arbitražo teismui, todėl pagrindinė taisyklė, kad arbitražinė išlyga galioja sutarties šalims. Arbitražinio susitarimo išplėtimas jo nepasirašiusiems asmenims galimas tik išskirtiniais atvejais. Iš esmės yra tik keletas atvejų, kai asmuo gali būti laikomas savo elgesiu sutikusiu su arbitražiniu susitarimu, kurio nepasirašė. Pirma, toks sutikimas galimas, kai asmuo atskiru susitarimu perima vienos iš sutarties šalių teises ir pareigas konkrečioje sutartyje, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga. Antra, numanomu asmens sutikimu su konkretaus ginčo nagrinėjimu teisme galima laikyti atvejus, kai asmuo vėlesniu savo elgesiu sutiko su ginčo nagrinėjimu arbitražo teisme. Trečia, arbitražinio susitarimo nepasirašęs asmuo gali būti laikomas sutikusiu su ginčo nagrinėjimu arbitraže, kai arbitražinį susitarimą ar sutartį, kurioje yra arbitražinė išlyga, sudarė teisėtas asmens atstovas ir šis atstovas veikė pagal savo įgaliojimus. Ketvirta, kai arbitražinis susitarimas saisto vieną juridinį asmenį, gali būti laikoma, kad kitas itin glaudžiai su juo susijęs asmuo taip pat sutiko su konkretaus ginčo nagrinėjimu arbitražo teisme. Sprendžiant klausimą dėl galimo arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo jo nepasirašiusiems asmenims, visais atvejais turi būti vertinama, ar nebus apribota tokių asmenų konstitucinė teisė į teisminę gynybą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje. Taigi, sprendžiant arbitražinio susitarimo išplėtimo jo nepasirašiusiems asmenims klausimą, turi būti analizuojama tikroji susitarimo nepasirašiusio asmens valia dėl arbitražinio susitarimo taikymo ir aplinkybės, rodančios faktinį asmens sutikimą būti arbitražinio susitarimo šalimi, arba pagrįstą numatymą, kad jam bus taikomas arbitražinis susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014). 

Atsakovė, teigdama, kad Tiekimo sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga saisto ieškovę, remiasi pirmąja išimtimi, taikoma reikalavimo perleidimo (cesijos) atveju. Atsakovės vertinimu, tokia pati taisyklė turi būti taikoma ir esant faktoringo teisiniams santykiams. Kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje pažymima, kad faktoringo sandoris apima daug sudėtingesnius santykius nei reikalavimo perleidimo sandoris. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui – naujam kreditoriui, o pats nustoja būti prievolės šalimi. Faktoringo, kitaip nei cesijos, atveju išlieka trinariai santykiai: išoriniai (tarp finansuotojo ir skolininko) ir vidiniai (tarp finansuotojo ir kliento). Reikalavimo perleidimu siekiama pakeisti pradinį kreditorių nauju kreditoriumi, t. y. vienos iš sandorio šalies (kreditoriaus) pakeitimas prievolėje, o faktoringo sutarties pagrindu klientas (sutartį pasirašęs asmuo) siekia gauti sutartyje numatyto dydžio pajamas (finansavimą) dar iki skolininko prievolės įvykdymo, užsitikrinti stabilius pinigų srautus. Reikalavimo perleidimas faktoringo atveju nėra savarankiškas - jis yra finansavimo sandorio dalis. Taigi, faktoringo negalima laikyti cesijos rūšimi, nes ji pati sudaro tik vieną iš sudėtingų faktoringo santykių elementų ir šiems santykiams reikalavimo perleidimą reglamentuojančios normos taikomos tik subsidiariai (Žr. pvz.: Vilniaus apygardos teismo  2013 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-23-577/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-695/2016). Faktoringas yra kauzalus sandoris, kurio teisinis tikslas yra savarankiškas – piniginių lėšų perdavimas kliento nuosavybėn, šiam įsipareigojant jas grąžinti perleidžiant turimus piniginius reikalavimus. Šios sutarties tikslas – ne pirminės (originalios) prievolės įvykdymas, o skolinimas, numatant ypatingą skolos grąžinimo būdą (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 38 dalis).  CK 6.907 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė kreditoriui sudaryti faktoringo sutartį su finansuotoju ir perleisti reikalavimą net esant kreditoriaus ir skolininko susitarimui, draudžiančiam arba ribojančiam reikalavimo perleidimą. Tokiu reglamentavimu pašalinami piniginio reikalavimo apyvartumo apribojimai ir užtikrinamas verslo subjektų interesas gauti būtiną finansavimą. 

Esant faktoringo teisiniams santykiams, faktoringo sutarties dalyku esantis piniginis reikalavimas privalo būti apibrėžtas finansuotojo ir kliento sudarytoje sutartyje (CK 6.905 straipsnio 2 dalis). Iš į bylą pateiktos Faktoringo sutarties matyti, kad joje faktoringo sutarties dalykas apibrėžtas kaip reikalavimai į skolininkų piniginius įsipareigojimus, nurodytus kliento skolininkui išrašytose sąskaitose – faktūrose. Faktoringo sutarties HA priede numatyti reikalavimai dokumentui, patvirtinančiam reikalavimą, t.y. sąskaitai – faktūrai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės reikalavimą į atsakovę patvirtina PVM sąskaitos - faktūros, bet ne Tiekimo (ar kita) sutartis. Tuo pačiu nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovei turėjo būti žinoma apie Tiekimo sutartyje esančią arbitražinę išlygą, ir kad ji gali būti laikoma savo elgesiu sutikusia su arbitražiniu susitarimu, kurio nepasirašė. Be to, kaip jau minėta, faktoringo atveju pradinės Tiekimo sutarties šalys nėra pakeičiamos, tiesiog skolininkas (atsakovė) yra įpareigojamas įvykdyti piniginę prievolę kreditoriaus nurodytam asmeniui (ieškovei). Piniginio reikalavimo įvykdymas finansuotojui atleidžia skolininką nuo atitinkamos prievolės įvykdymo klientui (CK 6.909 straipsnio 3 dalis), t.y. skolininko piniginė prievolė klientui pasibaigia ne nuo reikalavimo perleidimo, o nuo jos įvykdymo finansuotojui momento.

Įvardyti faktoringo ir cesijos skirtumai, taip pat jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė savo elgesiu sutiko su arbitražiniu susitarimu, nebuvimas byloje, kolegijos vertinimu, leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad pagrindo palikti ieškinį nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu nėra.

Nustačius, kad ieškovė netapo Tiekimo sutarties šalimi (ja išliko BAB „Kauno tiekimas“), apeliantės argumentai, susiję su Tiekimo sutartyje numatytais maksimaliais parduodamos produkcijos kiekiais, taip pat tuo, pagal kurią konkrečiai tiekimo sutartį buvo išrašytos ginčo sąskaitos, neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui, todėl kolegija dėl šių argumentų detaliau nepasisako. Tuo pačiu kolegija nepriima ir nevertina apeliantės kartu su apeliaciniu skundu teikiamų naujų įrodymų, kaip nesusijusių su ginčo dalyku.

Dėl nagrinėjamos bylos teismingumo

Apeliantė nurodo, kad nagrinėjama byla neteisminga Lietuvos teismams, kadangi atsakovė nėra Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, prievolių įvykdymo vieta pagal Tiekimo sutartį buvo Bosnijoje ir Hercegovinoje. Pasisakydama dėl šių apeliantės argumentų kolegija pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamos bylos teismingumo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi (t. 1, b.l. 146-148), todėl iš naujo negali būti keliamas. Be to, apeliantė visiškai nepagrįstai šiuo atveju prievolės vykdymo vietą sieja su prekių gavimo vieta. Kaip minėta, ieškovė netapo Tiekimo sutarties šalimi ir neperėmė jokių teisių ar įsipareigojimų, susijusių su prekių pristatymu. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs tik tarp finansuotojo (ieškovės) ir skolininko (atsakovės) dėl piniginės prievolės vykdymo. Pagal CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktą, piniginės prievolės vykdymo vieta yra kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta.

              Dėl Faktoringo sutarties galiojimo ginčo sąskaitų – faktūrų išrašymo metu

Apeliantė ir trečiasis asmuo AB „Birač Europe“ kelia abejonę, ar reikalavimai pagal ginčo sąskaitas – faktūras galėjo būti perleisti 2004 m. spalio 5 d. Faktoringo sutartimi, kadangi sutartyje  nurodytas jos galiojimo terminas – 2005 m. sausio 5 d., priede HA – 2010 m. sausio 5 d. Šie argumentai kolegijos pripažįstami nepagrįstais. Tiek pačioje Faktoringo sutartyje, tiek jos HA priede numatyta galimybė šalių susitarimu sutartį pratęsti. Ieškovės pateikti abiejų šalių pasirašyti Faktoringo sutarties priedai (t. 5, b.l. 4-7) ir BAB „Kauno tiekimas“ finansavimo prašymai patvirtina, kad sutarties galiojimas buvo pratęsiamas, ir kad pagal šią sutartį buvo perleidžiami reikalavimai 2012-2013 metais, pagal ginčo sąskaitas – faktūras. 

Dėl prieštaravimo tarp ieškovės ir atsakovės į bylą pateiktų sąskaitų - faktūrų

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų, konkrečiai tarp ieškovės ir atsakovės į bylą pateiktų sąskaitų - faktūrų turinio. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo skirti ekspertizę šiam prieštaravimui pašalinti. Tačiau, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovė, atsakovė prašymo skirti ekspertizę pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikusi, toks prašymas nėra reiškiamas ir apeliaciniame skunde. Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių civilinėje byloje. CPK 179 straipsnio 2 dalis suteikia bylą nagrinėjančiam teismui teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik įstatymų numatytais atvejais, bylose, susijusiose su padidinta viešojo intereso apsauga. Nagrinėjamos bylos kategorija ir kilusio ginčo pobūdis nelemia teismo pareigos ex officio rinkti įrodymus.

Kita vertus, vertinant apeliantės nurodytą prieštaravimą tarp į bylą pateiktų sąskaitų – faktūrų turinio, atsižvelgtina ir į tai, ar šio prieštaravimo nepašalinimas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Šiuo atžvilgiu atsižvelgtina į tai, kad nei ieškovė, nei BAB „Kauno tiekimas“ neginčija nei Faktoringo sutarties galiojimo nei aplinkybės, kad ginčo sąskaitos buvo faktorizuotos. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Taigi, net ir sutikus su apeliantės argumentu, kad galimai BAB „Kauno tiekimas“ teikė skirtingas sąskaitas atsakovei ir ieškovei, ši aplinkybė galėtų būti reikšminga tik vertinant, ar atsakovė buvo tinkamai informuota apie sąskaitų faktorizavimą, tačiau nelemtų išvados, kad ginčo sąskaitos apskritai nebuvo faktorizuotos.

Pagal CK 6.909 straipsnį, skolininkas privalo sumokėti pinigų sumas finansuotojui, jeigu skolininkas yra gavęs iš kliento arba finansuotojo rašytinį pranešimą apie piniginio reikalavimo perleidimą finansuotojui ir pranešime nurodytas piniginis reikalavimas bei finansuotojas, kuriam turi būti įvykdyta prievolė. Jei skolininkas, kuriam buvo pranešta apie sudarytą faktoringo sutartį, prievolę vis tiek įvykdys tiesiogiai klientui, o ne finansuotojui, privalės šią prievolę dar kartą įvykdyti finansuotojui, o po to teismine tvarka reikalauti klientui sumokėtų lėšų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2005). Jei skolininkas apie faktoringo sutartį tinkamai neinformuotas, prievolės įvykdymas klientui bus laikomas tinkamu prievolės įvykdymu. Pagal minėtas nuostatas nepranešimas skolininkui apie sudarytą faktoringo sutartį nedaro faktoringo sutarties negaliojančia ir nepašalina faktoriaus reikalavimo teisės, tačiau suteikia galimybę skolininkui gintis nuo pareikšto reikalavimo įrodinėjant, kad prievolė yra pasibaigusi tinkamu įvykdymu, atsiskaičius tiesiogiai su klientu. Taigi, vien ta aplinkybė, kad atsakovė galimai nebuvo informuota apie faktoringo sutartį, priešingai nei teigia apeliantė, nereiškia, kad ieškovės reikalavimas vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo turėjo būti atmestas. Toks teisinis rezultatas galėjo atsirasti tik atsakovei įrodžius, kad pagal ginčo sąskaitas yra visiškai atsiskaityta.

Dėl prievolės pasibaigimo įvykdymu

              Apeliantė nurodo, kad ieškinys pirmosios instancijos teismo negalėjo būti patenkintas, kadangi ji savo prievoles pagal ginčo sąskaitas – faktūras yra visiškai įvykdžiusi, t.y. dalis sumos buvo sumokėta tiesiogiai ieškovei arba BAB „Kauno tiekimas“, o dalis įsipareigojimų BAB „Kauno tiekimas“ padengta 2012 m. lapkričio 30 d. Reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. 2, AB „Birač Europe“ perėmus BAB „Kauno tiekimas“ reikalavimus atsakovės atžvilgiu.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė, apeliacinį skundą be kita ko grįsdama prievolės pasibaigimu ją įvykdžius, tik iš naujo pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus teiginius, tačiau niekaip neargumentuoja, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktos išvados, vertinant pateiktus įrodymus dėl atsakovės atsiskaitymo, yra neteisingos (CPK 320 straipsnis, 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t.y. apeliacinis skundas šioje dalyje nėra tinkamai argumentuotas. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsiskaitymo pagal ginčo sąskaitas fakto atsakovė neįrodė.

              Įrodinėdama, kad pagal ginčo sąskaitas visiškai atsiskaitė, atsakovė pateikė savo sudarytą mokėjimų detalizaciją, savo sąskaitų išrašus ir 2012 m. lapkričio 30 d. Reikalavimų perleidimo sutartį Nr. 2. Kaip pagrįstai pažymima ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, iš pateiktų sąskaitos išrašų nėra jokios galimybės nuspręsti, pagal kokias konkrečiai sąskaitas buvo vykdomi mokėjimai (sąskaitų numeriai pavedimuose nenurodyti), o, šalis siejant ilgalaikiams santykiams ir šalims vykdant daug tarpusavio atsiskaitymų, tik pačios atsakovės patvirtinimas, kad mokėjimai buvo vykdomi būtent pagal ginčo sąskaitas, nėra pakankami šiai aplinkybei įrodyti. Juo labiau, kad į bylą yra pateikta įrodymų, paneigiančių šiuos apeliantės teiginius, pavyzdžiui, atsakovės antspaudu ir parašu patvirtintas patvirtinimas apie skolą ieškovei pagal ginčo sąskaitas 2012 m. gruodžio 31 d. (t. 5, b.l. 14-16), nors pagal atsakovės pateiktą lentelę pagal sąskaitą IND A03/2013 buvo atsiskaitoma dar iki šio patvirtinimo datos. Paminėtas patvirtinimas, taip pat 2012 m. gruodžio 7 d. Kilnojamojo turto įkeitimo sutarties (t. 5, b.l. 19-25) turinys taip pat patvirtina, kad 2012 m. pabaigoje atsakovei buvo žinoma apie tai, kad ginčo sąskaitos yra faktorizuotos, todėl 2013 m. atsakovės vykdyti mokėjimai BAB „Kauno tiekimas“ negali būti pripažinti tinkamu prievolės įvykdymu ir nepaneigia ieškovės reikalavimo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2005).

              Vertindamas Reikalavimų perleidimo sutartį Nr. 2 pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje surinktų įrodymų visetas nepagrindžia atsakovės teiginių, jog nurodyta sutartimi buvo perleisti reikalavimai pagal ginčo sąskaitas - faktūras. Į bylą pateiktame sutarties priede Nr. 1 (t. 4, b.l. 15) konkrečios sąskaitos – faktūros, reikalavimai pagal kurias perleisti, neįvardytos (nurodyta, kad jos yra pridedamos, tačiau teismui nepateiktos). Pirmosios instancijos teismo įpareigojimo pateikti šias sąskaitas atsakovė neįvykdė, nurodydama, kad jų neturi (t. 4, b.l. 151-153). Tokių dokumentų neturėjo ir ieškovė (t. 4, b. l. 158-159). Kadangi procesinė pareiga įrodyti, kad Reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. 2 buvo perleisti reikalavimai būtent pagal ginčo sąskaitas – faktūras, tenka šia aplinkybe savo atsikirtimus grindžiančiai atsakovei, šis įrodymų trūkumas pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas atsakovės nenaudai.

              Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taip pat visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad iš paties Reikalavimų perleidimo sutarties Nr. 2 turinio matyti, jog reikalavimo teisės pagal sąskaitas - faktūras, esančias Reikalavimų perleidimo sutarties Nr. 2 dalyku, sutarties sudarymo metu buvo įkeistos ieškovei, nors ieškovei negalėjo būti įkeistos jai pačiai priklausančios (pagal faktoringo sutartį perduotos) reikalavimo teisės. Be to, sutikus su atsakovės teiginiu, kad Reikalavimų perleidimo sutarties Nr. 2 dalyku yra būtent ginčo sąskaitos - faktūros, kiltų klausimas dėl nurodytos sutarties galiojimo, kadangi Reikalavimų perleidimo sutarties Nr. 2 sudarymo metu reikalavimo teisės pagal ginčo sąskaitas – faktūras buvo perleistos ieškovei, t.y. negalėjo būti perleidžiamos BAB „Kauno tiekimas“, kuriam sutarties sudarymo metu jos nebepriklausė.

              Ieškovei įrodžius, kad ginčo sąskaitos – faktūros yra faktorizuotos pagal 2004 m. spalio 5 d. Faktoringo sutartį, atsakovei neįrodžius, kad pagal šias sąskaitas yra atsiskaityta, darytina išvada, kad ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės ieškinys patenkintas pagrįstai. Apeliacinio skundo argumentai neleidžia daryti kitokios išvados, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                   Godos Ambrasaitė-Balynienė

Romualda Janovičienė

Alvydas Poškus