Civilinė byla Nr. 3K-3-19-695/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01178-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.31

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės AS „Merko Ehitus“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų inžineriniai tinklai“ ieškinį atsakovei AS „Merko Ehitus“, veikiančiai per AS „Merko Ehitus“ filialą Lietuvoje, dėl sutarčių nutraukimo ir vienašalių įskaitymų pripažinimo neteisėtais bei negaliojančiais; tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Merko statyba“, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, taip pat priešpriešinių reikalavimų įskaitymo galimybės kitai šaliai sudarius faktoringo sutartį ir teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo.
2. Ieškovė BUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ prašė teismo pripažinti su atsakove AS „Merko Ehitus“ 2010 m. spalio 12 d. sudarytos jungtinės veiklos sutarties, 2010 m. spalio 12 d. susitarimą dėl pirmiau nurodytos sutarties įgyvendinimo ir 2011 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo nutraukimą neteisėtu; pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu atsakovės vienašalį 680 389,09 Lt (197 054,30 Eur) įskaitymą, atliktą 2012 m. sausio 31 d. raštu Nr. COE12-0010 „Dėl sutarčių nutraukimo“.
3. Byloje nustatyta, kad ieškovė BUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ ir atsakovė AS „Merko Ehitus“, siekdamos dalyvauti perkančiosios organizacijos UAB „Mažeikių vandenys“ (toliau – Užsakovė) organizuotame pirkime „Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra Sedoje, Plinkšiuose ir Bugeniuose (Mažeikių rajonas)“, 2010 m. spalio 12 d. sudarė Jungtinės veiklos sutartį (toliau – Jungtinės veiklos sutartis), pagal kurią partnerių įnašais į jungtinę veiklą laikomi šalių pasiskirstyti darbai (ieškovei – 35 proc., atsakovei – 65 proc.), atsakovė buvo paskirta vadovaujančia partnere. 2010 m. spalio 12 d. šalys taip pat sudarė susitarimą dėl 2010 m. spalio 12 d. Jungtinės veiklos sutarties įgyvendinimo, kuriuo detalizavo partnerių atsakomybės apimtį ir ribas (toliau – ir Susitarimas, Susitarimas Nr. 1). Šalims laimėjus konkursą, su Užsakove 2011 m. sausio 18 d. buvo sudaryta rangos sutartis (toliau – Rangos sutartis), kurioje nustatyta darbų kaina – 7 585 561,47 Lt (2 196 930,45 Eur) (įskaitant PVM), darbų baigimo terminas – 12 mėnesių nuo darbų pradžios. Darbai pradėti vykdyti 2011 m. kovo 1 d. Šalys 2011 m. kovo 25 d. sudarė papildomą susitarimą, kuriuo perskirstė šalims tenkančias darbų dalis, t. y. ieškovei teko 86 proc. nustatytų darbų, o atsakovei – 14 proc. (toliau – ir Papildomas susitarimas, Susitarimas Nr. 2). Ieškovė pagal 2011 m. gegužės 10 d. faktoringo sutartį (toliau – ir Faktoringo sutartis) perleido trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimus ir 2011 m. birželio 15 d. apie tai informavo atsakovę. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartimi buvo priimtas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei, 2012 m. vasario 21 d. nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla. Ieškovė 2012 m. sausio 30 d. raštu pareikalavo, kad atsakovė sumokėtų jai už atliktus darbus tas sumas, kurias atsakovė gavo iš Užsakovės, ir pranešė sustabdanti darbus. Atsakovė 2012 m. sausio 31 d. raštu pranešė, kad nuo 2012 m. kovo 1 d. nutraukia Jungtinės veiklos sutartį ir Susitarimą (įskaitant visus jo papildymus) bei pareikalavo grąžinti sumokėtą ir neįkaitytą 365 585,92 Lt (105 881 Eur) avansinio mokėjimo sumą, taip pat informavo, kad atlieka įskaitymus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – pripažino atsakovės AS „Merko Ehitus“ 2010 m. spalio 12 d. Jungtinės veiklos sutarties, 2010 m. spalio 12 d. susitarimo dėl 2010 m. spalio 12 d. Jungtinės veiklos sutarties įgyvendinimo, 2011 m. kovo 25 d. sudaryto papildomo susitarimo Nr. 2 prie 2010 m. spalio 12 d. susitarimo dėl Jungtinės veiklos sutarties įgyvendinimo, nutraukimą neteisėtu; pripažino neteisėtais ir negaliojančiais atsakovės AS „Merko Ehitus“ vienašalius įskaitymus, atliktus 2012 m. sausio 31 d.
5. Teismas, įvertinęs 2011 m. rugsėjo 27 d. susitikimo su partneriu protokolo turinį, sprendė, kad darbų vėlavimą lėmė abiejų šalių veiksmai, taip pat ir atsakovės pavėluotas statybos leidimo gavimas. Teismas nustatė, kad darbų objekte nebuvo galima atlikti dėl netinkamų meteorologinių sąlygų. Teismas taip pat nustatė, kad atlikus vaizdo diagnostiką, nustatyta daug trūkumų, diagnostikos ataskaitoje surašyta, ką reikia ištaisyti iki 2011 m. spalio 1 d., ir prierašas „įvykdyta“. Kitų trūkumų statybos darbų žurnale nėra užfiksuota. Įvertinęs šalių sudarytos 2012 m. kovo 8 d. statybos rangos sutarties (šalių nurodomos kaip Subrangos sutarties) sąlygas, teismas konstatavo, kad atsakovė į jas įtraukė ir trūkumų šalinimą, nors yra atlikusi 353 969,79 Lt (102 516,74 Eur) įskaitymą dėl ieškovės nepašalintų darbų trūkumų. Sudarydama su buvusia Jungtinės veiklos dalyve Subrangos sutartį, atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, ketino atsisakyti pretenzijų, susijusių su Jungtinės veiklos sutarties nutraukimu, o tai teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė neprarado pasitikėjimo partnere, jos vykdoma veikla. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, suponuoja tai, jog dėl savo pobūdžio bei masto ieškovės padaryti pažeidimai nėra pripažintini atitinkančiais CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas, t. y., kad juos būtų galima vertinti kaip esminį Jungtinės veiklos sutarties pažeidimą. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal 2011 m. gegužės 10 d. faktoringo sutartį perleido trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimus. 2011 m. birželio 15 d. atsakovė buvo informuota apie Faktoringo sutarties sudarymą ir reikalavimų perleidimą UAB „Swedbank lizingas“. Nuo šio momento atsakovė neteko teisės įskaityti savo reikalavimus ieškovei (CK 6.109, 6.130, 6.131 straipsniai). Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla ir uždraustas išieškojimas iš ieškovės turto, todėl atsakovės atlikti įskaitymai pažeidžia Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atlikti vienašalius ginčijamus 680 389,09 Lt (197 054,30 Eur) įskaitymus.
6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės AS „Merko Ehitus“ apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
7. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad ieškovė vykdė pagal Papildomą susitarimą jai tenkančius statybos darbus nesilaikydama tarpinių terminų, nepakankamai bendradarbiaudama su savo partnere (laiku neinformuodama apie darbų vėlavimo priežastis, nepateikdama jai atnaujintų darbų atlikimo grafikų). Vertinant šiuos pažeidimus, esminę reikšmę turi tai, kad Užsakovė atliktus darbus priėmė, už juos atsiskaitė su vadovaujančia partnere, t. y. atsakove. Jokių duomenų, kad Užsakovė būtų reiškusi pretenzijas, reikalavusi atlyginti nuostolius dėl ieškovės atliekamų darbų vėlavimo, byloje nėra, taigi atsakovė neįrodė, jog ieškovė būtų iš esmės nukrypusi nuo šalių sutartų darbų atlikimo terminų, juos iš esmės pažeidusi, kad pradelsti terminai buvo esminiai, įvertinant visų ieškovės atliekamų darbų apimtį. Nėra duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad ieškovė apskritai atsisakė pašalinti atsakovės 2012 m. sausio 18 d. rašte nurodytus darbų trūkumus, kurių ištaisymo išlaidos sudaro 353 969,78 Lt (102 516,74 Eur). Atsakovė Jungtinės veiklos sutartį nutraukė dar nepasibaigus nustatytam terminui trūkumams pašalinti. Po šios sutarties nutraukimo šalys toliau derėjosi dėl darbų pagal Rangos sutartį užbaigimo ir 2012 m. kovo 8 d. sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovė, be kita ko, įsipareigojo ištaisyti anksčiau atliktų darbų defektus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei atsižvelgęs į tai, kad pagal byloje esančius duomenis ieškovė atliko darbų už 3 264 093,19 Lt (945 346,73 Eur) sumą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės nurodyti trūkumai pagal savo apimtį (353 969,78 Lt (102 516,74 Eur) nėra esminiai. Kolegija sprendė, kad atsakovės teiginys, jog ji prarado pasitikėjimą ieškove kaip partnere, šiuo atveju nepatvirtina pagrindo vienašališkai nutraukti Jungtinės veiklos sutartį, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė sutarties tinkamai įvykdyti negalėjo ir dėl atsiradusių finansinių sunkumų, kuriuos be kita ko lėmė atsakovės uždelsti mokėjimai, sulaikytos ir vienašališkai įskaitytos mokėtinos sumos. Nenustatęs jokių ieškovės padarytų esminių pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovės vienašališkai atliktą Jungtinės veiklos sutarties, Susitarimo ir Papildomo susitarimo nutraukimą neteisėtu. Vertindama įskaitymo teisėtumą, kolegija nurodė, kad nors ieškovė ir trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“ 2011 m. gegužės 10 d. faktoringo sutartį sudarė be būtino pagal Jungtinės veiklos sutarties 8.2 punktą ir Susitarimo 6.2 punktą atsakovės sutikimo, tačiau atsakovė 2011 m. birželio 15 d. buvo tinkamai informuota apie Faktoringo sutarties sudarymą. CK 6.907 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piniginio reikalavimo perleidimas finansuotojui galioja ir tais atvejais, kai kliento ir skolininko sudaryta sutartis tą daryti draudžia ar riboja. Pagal CK 6.911 straipsnio 2 dalį, skolininkas negali savo gynybai naudoti finansuotojui tų reikalavimų, kuriuos skolininkas galėjo pareikšti klientui dėl to, kad klientas pažeidė draudimą perleisti piniginį reikalavimą. Taigi faktoringo sutarties atveju piniginio reikalavimo perleidimas finansuotojui galioja net ir tuo atveju, jei skolininkas nedavė tam sutikimo, ir šiuo pagrindu skolininkas negali atsisakyti vykdyti finansuotojo pareikštus reikalavimus. Tai reiškia, kad atsakovė negalėjo įskaityti trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“ perleistų reikalavimų pagal Faktoringo sutartį, tačiau tai neužkerta kelio atsakovei reikšti reikalavimus ieškovei dėl draudimo perleisti teises pagal Jungtinės veiklos sutartį pažeidimo. Kolegija taip pat pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartimi buvo priimtas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei, 2012 m. vasario 21 d. nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla. Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos išieškojimas iš įmonės turto sustabdomas. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas draudimas atlikti įskaitymą, kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo. Taigi atsakovės vienašaliai įskaitymai, atlikti po 2012 m. sausio 23 d. teismo nutarties priėmimo, prieštarauja nurodytoms imperatyviosioms įstatymo normoms. Šie atsakovės veiksmai pažeidžia kitų ieškovės kreditorių interesus ir toks elgesys, siekiant įgyti pranašumą prieš kitus kreditorius, laikytinas nesąžiningu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Kasaciniu skundu atsakovė AS „Merko Ehitus“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai; priteisti iš ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai netaikė sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių, nustatytų CK 6.193–6.195 straipsniuose ir tinkamai nevertino bylos šalių sutarčių ir susitarimų sudarymo aplinkybių, jų tikslo ir šalių tarpusavio įsipareigojimų. Jungtinės veiklos sutartis, pagal savo esmę ir sutarties šalių pareigų bei teisių turinį, yra susijusi su itin glaudžiu sutarties šalių bendradarbiavimu ir tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, kad vykdant šią sutartį, yra ypač svarbi CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutarties šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis. Pagal Jungtinės veiklos sutarties 4.1, 4.4 punktus, kasatorė buvo paskirta vadovaujančia jungtinės veiklos partnere, todėl ji buvo atsakinga ne tik už savo prievolių vykdymą Užsakovei, bet ir už ieškovę. Dėl to kasatorė buvo ypač suinteresuota tinkamu, aiškiu ir griežtu visų įsipareigojimų pagal Rangos sutartį vykdymu. Ieškovė pažeidė Rangos sutartyje nustatytus tarpinius darbų atlikimo terminus, vėlavo atlikti darbus ir pranešti kasatorei apie atsiradusias kliūtis, nepagrįstai atsisakė šalinti darbų trūkumus; pažeisdama Jungtinės veiklos sutartį ir Susitarimą, sudarė Faktoringo sutartį ir nepagrįstai sustabdė darbų vykdymą pagal Rangos sutartį. Bendradarbiavimo pareigos vykdant jungtinės veiklos sutartį nesilaikymas, taip pat kiti sutarties pažeidimai, dėl kurių šalis prarado pasitikėjimą partneriu, pripažintini esminiu pažeidimu, nes toks neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Urbico“ v. Siemens Osakeyhtio, bylos Nr. 3K-3-442/2013). Kasatorė dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, pagrįstai ir pateisinamai prarado pasitikėjimą partnere dėl to buvo priversta nutraukti Jungtinės veiklos sutartį, Susitarimą Nr. 1 ir Susitarimą Nr. 2 dėl esminio jų pažeidimo. Teismai, nustatę pirmiau nurodytus ieškovės padarytus pažeidimus, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.980 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nepagrįstai pažeidimų nevertino kaip esminių ir nepagrįstai Jungtinės veiklos sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.
2. Teismų aiškinimas, kad kasatorės atliktas reikalavimų ieškovei įskaitymas yra neteisėtas dėl to, kad ieškovė, pažeisdama Jungtinės veiklos sutarties 8.2 punktą ir Susitarimo Nr. 1 6.8 punktą, be kasatorės sutikimo reikalavimus Faktoringo sutartimi jau buvo perleidusi trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“, yra nepriimtinas. Pirma, toks aiškinimas pagrįstas netinkamu CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatų, įtvirtinančių sutarties privalomumą ją sudariusioms šalims, taikymu. Antra, jis pagrįstas CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatų, įtvirtinančių reikalavimų perleidimo sandorio neteisėtumą, jei toks perleidimas prieštarauja šalių sudarytai sutarčiai, ignoravimu. Trečia, skundžiami teismų sprendimai, kasatorės nuomone, vertintini ir kaip nesuderinami su principo ex injuria jus non oritur reikalavimais. Neteisėtai sudarytas reikalavimo teisių perleidimo sandoris negalėjo sukurti kokių nors teisėtų padarinių. Kyla klausimas, ar šalys turi teisę, jei taip, tai kokia apimtimi, tarpusavio susitarimu apriboti CK 6.907 straipsnio nuostatų taikymą siekdamos užtikrinti jungtinės veiklos sutarties šalių savigynos reikalavimų galiojimą ir realumą.
3. Jei ieškovės atliktas reikalavimo teisių perleidimas, sudarant Faktoringo sutartį, galėtų būti vertinamas kaip atliktas teisėtai, tai ši aplinkybė a priori nepaneigia ieškovės ir kasatorės tarpusavio reikalavimų priešpriešinio pobūdžio ir kasatorės atlikto įskaitymo teisėtumo. Kadangi Faktoringo sutarties pagrindu yra perleidžiamas piniginis reikalavimas, jam mutatis mutandis aktualios reikalavimo perleidimą reglamentuojančios teisės normos, išdėstytos CK 6.101–6.110 straipsniuose. Negaliojant prievolei, iš kurios kyla reikalavimas, negalioja ir pats faktoringas. Atsižvelgiant į tai, kad skolininkas nėra faktoringo teisinių santykių šalis, skolininkas įgyja prievolę piniginį reikalavimą, kurį pirminis kreditorius perleido finansuotojui, tenkinti tik ta apimtimi, kuria jis būtų atsiradęs pradinio kreditoriaus atžvilgiu.
4. Teismai nepagrįstai rėmėsi Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, spręsdami, kad nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, kasatorė, remiantis CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punktu, negalėjo atlikti įskaitymų. Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį nuo pirmiau nurodyto momento iš ieškovės turto buvo draudžiama išieškoti tik pagal teismų ir kitų institucijų sprendimų pagrindu išduotus vykdomuosius dokumentus. Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos inter alia įskaityti reikalavimus, tik nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. nagrinėjamu atveju ne anksčiau kaip po 2012 m. vasario 21 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Vėtrūna“ v. VĮ Klaipėdos valstybino jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K-3-261-421/2015).
9. Ieškovė BUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš kasatorės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma:
1. Kasatorės argumentai dėl pasitikėjimo ieškove praradimo grindžiami faktinėmis aplinkybėmis, kurias jau įvertino bylą nagrinėję teismai, pažymėdami kad kasatorė neįrodė ieškovę padarius esminį Jungtinės veiklos sutarties pažeidimą.
2. Darbų vėlavimo negalima laikyti esminiu pažeidimu ar pagrindu deklaruoti pasitikėjimo praradimą, kasatorei veiksmais ne kartą patvirtinus siekį toliau tęsti partnerystės ryšius. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorės elgesys, šalių praktika ir susijusios faktinės aplinkybės įrodė, jog kasatorė apie Faktoringo sutartį žinojo ir jai neprieštaravo, bet faktiniais veiksmais pripažino finansuotojos reikalavimus, juos vykdė, atlikdama mokėjimus. Teismai aiškino Jungtinės veiklos sutartį, jos nutraukimo aplinkybes, vertindami šalių elgesį viena kitos atžvilgiu, susiformavusią sutarties vykdymo praktiką, taip pat sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. taikė CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles.
3. Vadovaujantis kasatorės pateikiama teismų praktika, pasitikėjimo partneriu praradimas nustatomas tais atvejais, kai viena šalis jungtinės veiklos sutartį vykdo visiškai netinkamai (neteikia visos informacijos, veikia vien savo interesais) ir net tokiais atvejais teismai turi vertinti susiklosčiusias faktines aplinkybes nustatant, ar iš tiesų vienos jungtinės veiklos sutarties šalies elgesys buvo tokio pobūdžio, kad suteikė pagrindą kitai šaliai nesitikėti, jog sutartis bus įvykdyta ateityje, atsižvelgiant į nuostatų vykdymą, kurioms esminę svarbą suteikia pačios šalys, vertinant šalių sudarytą sutartį ir šalių elgesį ją vykdant, o ne automatiškai pripažįstant esminiu bet kokį jungtinės veiklos sutarties sąlygų pažeidimą vien remiantis jos fiduciariniu pobūdžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Urbico“ v. Siemens Osakeyhtio, bylos Nr. 3K-3-442/2013). Esminio sutarties pažeidimo buvimą galima konstatuoti tik tokiais atvejais, kai, remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytais vertinamaisiais kriterijais, taikant konkrečios bylos faktines aplinkybes, yra nustatoma, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“ ir kt., bylos 3K-P-346/2004).
4. Faktoringo teisiniai santykiai yra specifiniai finansavimo santykiai, kuriems taikytinos specialiosios teisės normos, įtvirtintos CK VI knygos XLV skyriuje. CK 6.101 straipsnio 1 dalies norma, įtvirtinanti, kad kreditorius turi perleisti reikalavimo teises į skolininką tik tuo atveju, jei tai neprieštarauja skolininko ir pradinio kreditoriaus susitarimui, yra bendroji teisės norma. CK 6.907 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „piniginio reikalavimo perleidimas finansuotojui galioja ir tais atvejais, kai kliento ir skolininko sudaryta sutartis tą daryti draudžia ar riboja“ yra specialioji ir todėl ji turi būti taikoma nagrinėjamo ginčo atveju. Pagal CK 6.911 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę įskaityti savo priešinius piniginius reikalavimus, kylančius iš skolininko ir kliento sutarties, jeigu šiuos reikalavimus skolininkas jau turėjo tuo momentu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą finansuotojui. Byloje nėra ginčo, kad kasatorė apie reikalavimų perleidimą buvo informuota 2011 m. birželio 15 d. pranešimu, 2011 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaita faktūra. Kasatorės įskaityti reikalavimai ieškovei atsirado jau po nurodytos PVM sąskaitos faktūros pateikimo apmokėti dienos, dėl to pranešimo apie reikalavimų perleidimą finansuotojai metu, neturėdama reikalavimo teisių ieškovei, šių reikalavimų kasatorė vėliau negalėjo įskaityti iš finansuotojai UAB „Swedbank lizingas“ mokėtinų sumų.
5. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas“. Taigi, teismui priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, išieškojimas iš įmonės turto (lėšų) sustabdomas, t. y. išieškojimas iš tokios įmonės turto tampa negalimas. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkte imperatyviai draudžiama daryti įskaitymus, kai „prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo“. Kadangi teismo nutartimi išieškojimas iš ieškovės turto buvo uždraustas, tai kasatorės įskaitymai atlikti neteisėtai. Be to, atsižvelgiant į teismų praktiką, įskaitymas atliktas bendrovei, kuri turi akivaizdžių finansinių sunkumų, yra laikomas niekiniu, pažeidžiančiu kitų tokios bendrovės kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BU AB „Ekomanija” v. UAB „LIT-INVEST“, bylos Nr. 3K-3-179/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2012).
6. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis laikinasis areštas reiškia, kad areštuojamas visas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas. Atliekant ginčijamus įskaitymus Turto arešto aktų registre buvo įregistruotos keleto kreditorių ieškovės turto laikinosios arešto būsenos, t. y. ginčijami įskaitymai atlikti pažeidžiant laikinuosius ribojimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties nutraukimo pagrindų vertinimo

10. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai, nustatę ieškovės padarytus Jungtinės veiklos sutarties ir Susitarimų pažeidimus, nepagrįstai šių pažeidimų nevertino kaip esminių ir nepagrįstai Jungtinės veiklos sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu. Kasatorė, nesutikdama su šia teismų išvada, kasaciniame skunde dėsto byloje nagrinėtas aplinkybes, kitaip nei teismai interpretuodama jų reikšmę kvalifikuojant teisinius santykius.
11. Bylą nagrinėję teismai išsamiai analizavo faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami kasatorės argumentai dėl pasitikėjimo ieškove praradimo, jas įvertino, atsižvelgdami į šalių sutarčių ir susitarimų ypatumus, tikslus, sudarymo aplinkybes ir šalių tarpusavio įsipareigojimus, konstatuotų sutarčių pažeidimų mastą ir reikšmę, šalių elgesį vykdant sutartis bei padarė išvadą, kad šios aplinkybės nepatvirtina ieškovę padarius esminį Jungtinės veiklos sutarties ir papildomų susitarimų pažeidimą, sudariusį pagrindą juos vienašališkai nutraukti.
12. Kasacinis teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių iš naujo nevertina, bet, vadovaujantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, yra jų saistomas. Kasaciniame skunde nesuformuluota argumentų, kuriais būtų atskleisti reikšmingi vertinant ginčo teisinius santykius teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai. Kasatorė, nesutikdama su šia teismų išvada, kasaciniame skunde savaip dėsto byloje nustatytas ir nagrinėtas faktines aplinkybes bei kitaip nei teismai vertina jų reikšmę kvalifikuojant teisinius santykius. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatas ir šiuos motyvus, dėl šių kasacinio skundo argumentų neturi teisinio pagrindo pasisakyti.

Dėl reikalavimo perleidimo faktoringo sutartimi ypatumų

13. Kasatorė nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išdėstytu faktoringą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu, remdamasi CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įtvirtinančiomis sutarties privalomumą ją sudariusioms šalims ir reikalavimo perleidimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Kasatorė taip pat kelia klausimą, ar šalys turi teisę, o jei taip, tai kokia apimtimi, tarpusavio susitarimu apriboti CK 6.907 straipsnio nuostatų taikymą siekiant užtikrinti jungtinės veiklos sutarties šalių savigynos reikalavimų galiojimą ir realumą.
14. Kasatorė, formuluodama argumentus dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ Faktoringo sutartį sudarė be jos sutikimo, nors toks rašytinis sutikimas buvo būtinas tiek pagal Jungtinės veiklos sutarties 8.2 punktą, tiek pagal Susitarimo 6.2 punktą.
15. Faktoringą reglamentuoja CK XLV skyriaus teisės normos. CK 6.903 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta faktoringo sutarties samprata: faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą.
16. CK 6.907 straipsnyje nustatyta, kad piniginio reikalavimo perleidimas finansuotojui galioja ir tais atvejais, kai kliento ir skolininko sudaryta sutartis tą daryti draudžia ar riboja (šio straipsnio 1 dalis), tačiau ši taisyklė neatleidžia kliento nuo prievolių ir atsakomybės skolininkui už sutarties sąlygos, draudžiančios ar ribojančios reikalavimo perleidimą, pažeidimą (šio straipsnio 2 dalis).
17. Pagal CK 6.911 straipsnio 2 dalį, skolininkas negali savo gynybai naudoti finansuotojui tų reikalavimų, kuriuos skolininkas galėjo pareikšti klientui dėl to, kad klientas pažeidė draudimą perleisti piniginį reikalavimą.
18. Faktoringą reglamentuojančiame CK 6 knygos XLV skyriuje nėra nurodyta apie reikalavimo perleidimą reglamentuojančių teisės normų, išdėstytų CK 6 knygos VI skyriuje, taikymą faktoringo sutartiniams santykiams. Dėl to kastorė nepagrįstai savo argumentus dėl netinkamo faktoringą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo grindžia reikalavimo perleidimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Šiomis teisės normomis galėtų būti remiamasi konstatavus teisinio reglamentavimo spragą ir pagrindą taikyti įstatymo analogiją (CK 1.8 straipsnis), tačiau tokiu atveju kaip įstatymo analogija taikomos teisės normos neturi sukurti prieštaravimų įstatymų leidėjo įtvirtintoje teisės normų sistemoje, kurioje konstatuota reglamentavimo spraga. Nagrinėjamoje byloje tokia spraga nenustatyta, todėl įstatymo analogijos taikymui nėra pagrindo, o kasatorės nurodomų CK 6.101 straipsnio 1 dalies ir kitų reikalavimo perleidimą reguliuojančių teisės normų taikymas faktoringo teisiniams santykiams lemtų neigiamą efektą – priešingų nuostatų koliziją ir teisinio reglamentavimo neaiškumą.
19. Galimybė kreditoriui sudaryti faktoringo sutartį su finansuotoju ir perleisti reikalavimą net esant kreditoriaus ir skolininko susitarimui, draudžiančiam arba ribojančiam reikalavimo perleidimą, tiesiogiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta CK 6.907 straipsnio 1 dalyje kaip sutarties privalomumo jos šalims principo (CK 6.189 straipsnis) taikymo išimtis. Dėl to kasatorė nepagrįstai teigia, kad ginčo reikalavimo teisių perleidimo sandoris sudarytas neteisėtai ir negalėjo sukurti kokių nors teisėtų padarinių.
20. Tokiu reglamentavimu pašalinami piniginio reikalavimo apyvartumo apribojamai ir užtikrinamas verslo subjektų interesas gauti būtiną finansavimą. Pažymėtina, kad nuostatos, išdėstytos CK 6.907 straipsnio 1 dalyje, nėra išskirtinės pasaulinėje teisės praktikoje, reglamentuojant faktoringą – jos įtvirtintos 1988 m. UNIDROIT Otavos tarptautinio faktoringo konvencijos 6 straipsnyje, 2001 m. Jungtinių tautų konvencijos dėl piniginio reikalavimo teisės perleidimo tarptautinėje prekyboje 9 straipsnyje.
21. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus reikalavimo perleidimo reglamentavimo ypatumus, šalys, sudaromoje sutartyje nustatydamos reikalavimo perleidimo draudimą, teisėtus lūkesčius dėl jo veikimo apimties turėtų formuoti tik įvertinusios tai, jog CK 6.907 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą net ir esant šiam draudimui.
22. Į kasatorės keliamą klausimą, ar šalys turi teisę tarpusavio susitarimu apriboti CK 6.907 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą, atsakytina, kad šioje teisės normoje šalims nesuteikta dispozicijos teisė pasirinkti dėl jos taikymo apimties. Kreditoriaus apsisprendimą sudaryti faktoringo sutartį, nesilaikant su skolininku sudaryto susitarimo, uždraudžiančio reikalavimo perleidimą, varžo CK 6.907 straipsnio 2 dalies nuostata, kad straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė neatleidžia kliento nuo prievolių ir atsakomybės skolininkui už sutarties sąlygos, draudžiančios ar ribojančios reikalavimo perleidimą, pažeidimą.
23. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog 2011 m. birželio 15 d., t. y. daug anksčiau nei kasatorė atliko ginčo įskaitymus, ji buvo tinkamai informuota apie Faktoringo sutarties sudarymą ir ieškovės reikalavimų perleidimą trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“. Teismas, įvertinęs kasatorės elgesį, šalių sutarties vykdymo praktiką ir susijusias faktines aplinkybes, konstatavo, kad kasatorė apie Faktoringo sutartį žinojo ir jai neprieštaravo, bet priešingai – faktiniais veiksmais pripažino finansuotojo reikalavimus bei juos vykdė, atlikdama mokėjimus naujajam kreditoriui.
24. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsiradęs ieškovės piniginis reikalavimas kasatorei pagal Faktoringo sutartį perėjo trečiajam asmeniui, todėl šios bylos šalys nebeturėjo įskaitymui būtinų priešpriešinių tarpusavio reikalavimų (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Ieškovei tinkamai informavus kasatorę apie reikalavimo perleidimą trečiajam asmeniui, nuo to momento kasatorė nebeturėjo teisėtų lūkesčių manyti, kad toliau išlieka jos ir ieškovės priešpriešiniai reikalavimai bei jų įskaitymo galimybė.
25. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė poreikį skubiai gauti lėšų ir būtinybę dėl to sudaryti Faktoringo sutartį aiškino, nurodydama sutrikusį kasatorės atsiskaitymą su ja už atliktus darbus. Toks konkrečios Faktoringo sutarties sudarymą lėmusių aplinkybių pavyzdys yra vienas iš CK 6.907 straipsnio 1 dalies nuostatų prasmės paaiškinimų – kreditoriui suteikti galimybę, įvertinus galimus su skolininku sudarytos sutarties pažeidimo padarinius, apsispręsti dėl faktoringo sutarties sudarymo ir reikalavimo perleidimo finansuotojui, taip siekiant gauti būtiną finansavimą tolesniems darbams atlikti ir išvengti esminio sutarties pažeidimo.
26. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo motyvai, jog kasatorė, kuri buvo tinkamai informuota apie ieškovės reikalavimo perleidimą Faktoringo sutartimi trečiajam asmeniui UAB „Swedbank lizingas“, turėjo pagrindą atlikti ginčo įskaitymus ir ieškovei reiškiamų reikalavimų apimtimi sumažinti savo piniginių prievolių trečiajam asmeniui apimtį.

Dėl įskaitymo galimybės ribojimo teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo

27. Kasatorė nesutinka su teismų pozicija, kad pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos išieškojimas iš įmonės turto sustabdomas, todėl, remiantis CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punktu, draudžiančiu atlikti įskaitymą, kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, kasatorė nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą ieškovei priėmimo dienos, negalėjo atlikti įskaitymų.
28. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje be kita ko (inter alia) nustatyta: jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Tuo atveju, jeigu įmonės sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, teismas nutartyje dėl pareiškimo iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo privalo nurodyti, kad iš vienos ar kelių konkrečių sąskaitų gali būti mokami visi įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias įmokas, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai.
29. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartimi buvo priimtas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei, 2012 m. vasario 21 d. nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla.
30. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartyje pažymėta, kad UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ pateikė teismui areštuotų įmonės sąskaitų sąrašą, prašydama nustatyti, jog iš vienos ar kelių atsiskaitomųjų sąskaitų galės būti mokami visi ūkinei komercinei veiklai reikalingi mokėjimai, įmokos, įskaitant privalomąsias. Šis prašymas buvo patenkintas, tokia sąskaita nutartyje nurodyta. Nurodytoje nutartyje be informacijos apie areštuotas ieškovės sąskaitas, nėra duomenų apie viso jos turto, įskaitant turtines teises, pavyzdžiui, reikalavimo teises, suvaržymą.
31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Klaipėdos hidrotechnika“ v. VĮ Klaipėdos valstybino jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K-3-492/2014, pažymėjo, kad draudimas restruktūrizuojamai įmonei vykdyti pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, atsiranda įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti restruktūrizavimo bylą (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 punktas), tačiau šis draudimas apima tik draudimą vykdyti prievoles, kurių vykdymo terminai suėjo iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo (t. y. senąsias prievoles, dėl kurių pakeitimo iškelta restruktūrizavimo byla).
32. Taigi, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 ir 8 straipsnių nuostatos neribojo kasatorės įskaitymo teisės, kai ja siekiama pasinaudoti įskaitant tokius priešpriešinius vienarūšius reikalavimus kaip piniginiai reikalavimai, nes tuo metu ieškovei restruktūrizavimo byla nebuvo iškelta ir nebuvo nustatyti bei negaliojo draudimai disponuoti visu įmonės turtu ir turtinėmis teisėmis.  Tokia išvada atitinka išaiškinimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje RUAB „Vėtrūna“ v. VĮ Klaipėdos valstybino jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K-3-261-421/2015.
33. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 ir 8 straipsnių nuostatų netinkamo taikymo nagrinėjamoje byloje. Aplinkybė, kad teismas priėmė nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, pati savaime nebuvo kliūtis kasatorei atlikti įskaitymą. Vis dėlto kasatorė tokios galimybės neturėjo dėl to, kad ieškovei Faktoringo sutartimi perleidus reikalavimą trečiajam asmeniui ir apie tai informavus kasatorę, neliko įskaitymui būtino priešpriešinio galiojančio reikalavimo.
34. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja teisės aiškinimo dėl įskaitymo taisyklę, kad skolininkas, tinkamai informuotas apie tai, jog kreditorius faktoringo sutartimi perleido reikalavimą finansuotojui, neturi pagrindo atlikti reikalavimų įskaitymų, jeigu dėl reikalavimo perleidimo faktoringo sutartimi neliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų.
35. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Ieškovė, prašydama priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ieškovė už advokato pagalbą sumokėjo 1156,51 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad ieškovės prašymas tenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei BUAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ iš atsakovės AS „Merko Ehitus“ (j. a. k. 11520257), veikiančios per AS „Merko Ehitus“ filialą (j. a. k. 301856566) 1156,51 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt šešis Eur 51 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Algis Norkūnas

                                                                      Antanas Simniškis

Donatas Šernas