Civilinė byla Nr. 3K-3-449-378/2015

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00200-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B., V. B. ir V. S. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ ir Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarei J. Š. dėl vykdomojo įrašo panaikinimo ir kreditoriaus reikalavimo pripažinimo įvykdytu; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Videlena“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paprastojo vekselio pateikimo apmokėti ir pranešimo dėl vekselio neapmokėjimo pateikimo vekselio davėjui bei laiduotojams pagal vekselį tvarką, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarės J. Š. 2008 m. spalio 7 d. vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-15095 dėl 332 606,34 Lt (96 329,45 Eur) išieškojimo, atliktą 2008 m. rugpjūčio 29 d. išduoto paprastojo vekselio pagrindu; pripažinti įvykdytais UAB „Swedbank lizingas“ kreditoriaus reikalavimus pagal debetinę skolą ir 2008 m. rugpjūčio 29 d. išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį; priteisti iš atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ (toliau – atsakovė, kasatorė) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad 2002 m. gegužės 2 d. trečiasis asmuo ir UAB „Hansa lizingas“ (dabar – UAB „Swedbank lizingas“) sudarė faktoringo sutartį dėl UAB „Videlena“ pateiktos produkcijos apmokėjimo. Ieškinyje nurodoma, kad dalis skolos pagal faktoringo sutartį buvo negrąžinta, todėl UAB „Swedbank lizingas“ pareikalavo pasirašyti vekselį. UAB „Videlena“ 2008 m. rugpjūčio 29 d. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 5 d. sumokėti atsakovei 473 098,67 Lt (137 018,85 Eur). Už šio įsipareigojimo įvykdymą laidavo UAB „Videlena“ akcininkai – ieškovai V. B., V. B. ir V. S. Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarė J. Š. 2008 m. spalio 7 d. išdavė vykdomąjį įrašą pagal vekselį, kuriame nurodė, kad reikalauja iš UAB „Videlena“ ir laiduotojų V. B., V. B. ir V. S. vekselio turėtojai UAB „Swedbank lizingas“ sumokėti nesumokėtą vekselio sumą – 332 606,34 Lt (96 329,45 Eur) ir 6 proc. dydžio metines palūkanas iki prievolės visiško įvykdymo. Ieškovų teigimu, šis vykdomasis įrašas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jo sudarymo metu UAB „Videlena“ skola atsakovei buvo tik 213 938,57 Lt (61 960,89 Eur). Vekselyje nurodytas jo mokėjimo terminas – 2008 m. rugsėjo 5 d., todėl, ieškovų teigimu, vykdomasis įrašas padarytas praleidus įstatyme nustatytą terminą. Anot ieškovų, aplinkybę, kad vykdomasis įrašas neatitinka skolos sumos, jie sužinojo tik gavę Lietuvos banko 2009 m. rugsėjo 7 d. raštą su priedu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarės J. Š. 2008 m. spalio 7 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl 332 606,34 Lt (96 329,45 Eur) skolos pagal UAB „Videlena“ 2008 m. rugpjūčio 29 d. išduotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį; atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti įvykdytais UAB „Swedbank lizingas“ kreditoriaus reikalavimus pagal debetinę skolą ir 2008 m. rugpjūčio 29 d. išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog vekselio turėtoja atsakovė UAB „Swedbank lizingas“ pateikė vekselį apmokėti jo davėjui trečiajam asmeniui BUAB „Videlena“ (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) 40 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad atsakovė 2008 m. rugsėjo 8 d. įteikė pranešimus vekselio davėjai UAB „Videlena“ ir laiduotojams (ieškovams) per Lietuvos paštą, informuodama juos apie vekselio neapmokėjimą; toks veiksmas atitinka ĮPVĮ 47 straipsnio reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011) ĮPVĮ 40 ir 47 straipsniai reglamentuoja dvi skirtingas, savarankiškas ir laiko atžvilgiu viena po kitos einančias teisines situacijas; vekselio pateikimas apmokėti ir pranešimas apie neapmokėjimą yra skirtingi savo prigimtimi veiksmai, todėl negali būti atlikti vienu vekselio turėtojo aktu. Pagal teisinį reguliavimą vekselio turėtojas turi sąžiningai pareikšti apie tai, kad jis įvykdė ĮPVĮ 40 straipsnyje įtvirtintą pareigą pateikti vekselį apmokėti, tačiau nei ĮPVĮ 81 straipsnyje, nei Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkoje (toliau – Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka), patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988, nereikalaujama, jog notarui būtų pateikti tai patvirtinantys įrodymai – vekselio turėtojas, pateikdamas notarui prašymą išduoti vykdomąjį įrašą paprastajam neprotestuotinam vekseliui, neprivalo pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad vekselis buvo pateiktas apmokėti, išskyrus pareiškimą prašyme; tačiau aplinkybe, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti ar pateiktas apmokėti praleidus įstatyme (ĮPVĮ 40 straipsnis) nustatytus terminus, gali gintis suinteresuotas asmuo, ginčydamas vekselio turėtojo reikalavimo teises (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis). Teismas nustatė, kad prašyme išduoti vykdomąjį įrašą nėra duomenų, jog per nustatytą terminą buvo kreiptasi į vekselio davėją BUAB „Videlena“ su reikalavimu apmokėti vekselį, notarei nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad vekselio turėtoja (atsakovė) pateikė reikalavimą apmokėti vekselį jo davėjai. Ieškovai ginčijo vykdomąjį įrašą tuo pagrindu, kad jis buvo išduotas praleidus ĮPVĮ 40 straipsnio terminus. Teismas, pripažinęs, kad vykdomasis įrašas išduotas pažeidžiant teisės normas, jį panaikino, pažymėdamas, jog tai vekselio turėtojai neužkerta kelio reikšti reikalavimus vekselio davėjai BUAB „Videlena“. Kadangi konstatavus, kad atsakovė neteko teisės reikšti reikalavimus ieškovams kaip vekselio laiduotojams, jų prašymas pripažinti atsakovės kreditoriaus reikalavimus pagal debetinę skolą ir skolą pagal 2008 m. rugpjūčio 29 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį visiškai įvykdytais prarado prasmę, tai teismas jį atmetė. Teismas pažymėjo, kad, pripažinus, jog atsakovė nebeturi teisės pareikšti reikalavimų ieškovams kaip vekselio laiduotojams, ieškovai prarado teisę reikšti reikalavimus dėl prievolės įvykdymo teisėtumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 17 d. nutartimi paliko Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavo, kad jame nurodytos esminės ginčo aplinkybės ir pateiktas jų vertinimas; teismas atskleidė bylos esmę ir teisingai ją išsprendė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal ĮPVĮ 32 straipsnio 2 dalį laiduotojams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra tretieji asmenys, ar įsipareigoję pagal vekselį, pripažįstama teisė reikšti tokius prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Teisėjų kolegija nurodė, kad tam, jog vekselio turėtojas galėtų patenkinti savo reikalavimus ĮPVĮ nustatyta tvarka, jis privalo laikytis šio įstatymo imperatyviųjų nuostatų ir vykdyti jame nustatytus reikalavimus. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo vekselio antrosios lapo pusės kopija, kurioje yra BUAB „Videlena“ direktorės ranka atliktas įrašas ,,apmokėjimui gavau“, buvo pateikta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; byloje kilo ginčas tarp vekselio turėtojos (atsakovės) ir laiduotojų pagal vekselį (BUAB „Videlena“ akcininkų). Kolegijos vertinimu, nors sprendime konkrečiai ir nenurodė, kad byloje nėra duomenų apie vekselio pateikimą apmokėti būtent laiduotojams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vekselio turėtoja nesilaikė ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytos tvarkos. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė (vekselio turėtoja) – juridinis asmuo, užsiimantis finansinių paslaugų teikimo veikla, jai taikytini didesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo reikalavimai. Kolegija nustatė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji laikėsi nustatytos pareigos pateikti vekselį apmokėti jo davėjai ir laiduotojams, nors siekiant patenkinti savo reikalavimą ne ginčo tvarka, būtina tiksliai laikytis ĮPVĮ ir kitų teisės aktų nustatytų procedūrų. Kolegijos nuomone, šios išvados pagrįstumo nepaneigia atsakovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Atsakovė teisingai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl ĮPVĮ straipsnių aiškinimo bei taikymo, tačiau jos nurodomos kasacinio teismo nutartys priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje ir paiminėtų šioje nutartyje (CPK 4 straipsnis). Atsakovė laikėsi ĮPVĮ 47 straipsnio reikalavimų pranešti vekselio davėjai ir laiduotojams apie vekselio neapmokėjimą bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus – 2008 m. rugsėjo 8 d. pranešimus ir Lietuvos pašto įteikimo pažymas, tačiau ji nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neteigė, kad vekselis buvo pateiktas apmokėti laiduotojams (ieškovams). Kolegija pripažino, kad atsakovė teisi teigdama, jog, kreipdamasi dėl vykdomojo įrašo išdavimo, ji neprivalo pateikti įrodymų, patvirtinančių vekselio pateikimą apmokėti. Tačiau jos notarei pateiktame prašyme išduoti vykdomąjį įrašą nenurodyta jokių duomenų, kad ji laikėsi įstatyme nustatytos pareigos sąžiningai pareikšti apie vekselio pateikimą apmokėti ne tik vekselio davėjai, bet ir laiduotojams (ĮPVĮ 40 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Kolegijos nuomone, vien atsakovės teiginys, kad vekselio buvimas pas ją (vekselio turėtoją) preziumuoja ir jo pateikimą apmokėti, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms (vekselis pateiktas apmokėti tik BUAB „Videlena“), nesudaro pagrindo priimti kitokį nei skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 185 straipsnis).

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie jo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl subjekto, kuriam turi būti pateiktas apmokėti paprastasis neprotestuotinas vekselis. Kasatorė atkreipia dėmesį į byloje nustatytas ir šalių neginčijamas aplinkybes – paprastasis neprotestuotinas vekselis, kurio mokėjimo terminas – 2008 m. rugsėjo 5 d., išrašytas kasatorės buveinėje Vilniuje, Geležinio Vilko g. 18A; vekselyje nurodyta jo išrašymo ir mokėjimo vieta – „Vilnius“; antrojoje vekselio pusėje UAB „Videlena“ direktorės V. B. ranka padarytas įrašas „apmokėjimui gavau“. Kasatorės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ginčo vekselis buvo tinkamai pateiktas apmokėti davėjai UAB „Videlena“, tačiau nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodydama, jog kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad vekselis buvo pateiktas apmokėti ir laiduotojams (ieškovams). Sistemiškai aiškindama ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies ir Vekselių naudojimo taisyklių (toliau – Vekselių naudojimo taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987, 44 punkto nuostatas, kasatorė daro išvadą, kad vekselis turi būti pateiktas apmokėti tik vekselio mokėtojui, kuris paprastojo vekselio atveju yra vekselio davėjas; spręsdami, kad vekselis turi būti pateiktas apmokėti ir laiduotojams, teismai netinkamai aiškino teisę.
2. Dėl vekselio pateikimo apmokėti. ĮPVĮ detaliai nereglamentuota vekselio pateikimo apmokėti tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011, kasacinis teismas konstatavo, kad vekselio pateikimas apmokėti atliekamas ne vekselio turėtojo pranešimu skolininkui, tačiau pateikiant paprastąjį neprotestuotiną vekselį; vekselio apmokėjimo vieta, inter alia, gali būti nurodyta vekselyje; vekselio buvimas pas vekselio turėtoją preziumuoja ir vekselio pateikimą apmokėti; proceso pareigą įrodyti, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytu adresu, kaip tai reikalaujama pagal ĮPVĮ 40 straipsnį, turi ieškovas (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis, CPK 178 straipsnis). Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus kasatorė daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, jog vekselis privalo būti pateiktas apmokėti ne tik UAB „Videlena“, bet ir ieškovams, turėjo vertinti, ar jie įrodė, jog 2008 m. rugsėjo 5 d. buvo atvykę į kasatorės buveinę (vekselyje nurodytą jo išrašymo ir mokėjimo vietą), tačiau ginčo vekselis jiems nebuvo pateiktas apmokėti. Tokios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos (ieškovai jų neįrodinėjo), todėl teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad ginčo vekselis pateiktas apmokėti UAB „Videlena“, neturėjo pagrindo spręsti, jog jis nebuvo pateiktas apmokėti ir visiems trims laiduotojams, nes viena iš laiduotojų – įrašą kitoje vekselio pusėje UAB „Videlena“ vardu padariusi trečiojo asmens direktorė V. B., todėl turėjo būti konstatuotas ir tinkamas vekselio pateikimas apmokėti V. B.
3. Dėl laiduotojo atsakomybės atsiradimo momento. Kasatorės nuomone, laidavimas yra tinkamo prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo galima pasinaudoti tik pagrindinės prievolės nevykdymo atveju, todėl vekselio turėtojas reikalavimus laiduotojams gali pareikšti tik tuo atveju, jei nustatytu terminu vekselio sumos nesumokėjo vekselio mokėtojas. Tokią išvadą patvirtina ir sisteminė ĮPVĮ (40, 45 straipsniai) bei Vekselių naudojimo taisyklių (44 punktas) analizė. Dėl to ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatyta pareiga vekselio turėtojui apie neakceptuotą ar neapmokėtą vekselį pranešti ne tik vekselį pasirašiusiam asmeniui, bet ir asmenims, kurie už jį laidavo (taip jie yra informuojami, kad vekselio turėtojas ketina pareikšti jiems pretenzijas dėl neapmokėto vekselio). Jeigu ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka vekselis turėtų būti pateiktas apmokėti visiems pagal jį įsipareigojusiems asmenims, būtų pažeisti sąžiningų vekselio mokėtojų interesai – apmokėjęs vekselį asmuo pagal ĮPVĮ 51 straipsnį atgręžtine tvarka galėtų reikalauti iš jam įsipareigojusių asmenų ne tik visos sumokėtos sumos, bet ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų bei visų turėtų išlaidų atlyginimo, taip padidėtų vekselio mokėtojo įsipareigojimų apimtis. Anot kasatorės, tai, kad vekselio turėtojui siekiant labiau užtikrinti savo interesus, vekselyje padaromi laidavimo įrašai, kurie gali būti padaryti ir be vekselio davėjo žinios, nereiškia, jog vekselio davėjo padėtis gali tapti sudėtingesnė ir atimta jo teisė prievolę įvykdyti pačiam. Vekselį pateikus apmokėti visiems pagal jį įsipareigojusiems asmenims, gali kilti ir kitų praktinių problemų – visą vekselio sumą gali sumokėti keli asmenys iš karto (neaišku, kurio asmens mokėjimas turėtų būti priimtas, kas turėtų atlyginti su mokėjimais susijusias išlaidas). Kasatorės įsitikinimu, nurodyti argumentai patvirtina, kad vekselis negali būti pateikiamas apmokėti laiduotojams ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka; vekselio turėtojas privalo kreiptis į vekselio mokėtoją, akceptantą arba vekselio davėją ir tik tuo atveju, jei nurodyti asmenys nustatytu terminu vekselio sumos nesumoka, jis gali pareikšti reikalavimus laiduotojams ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka.
4. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasatorė laikosi pozicijos, kad, spręsdami ginčą, teismai turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011, pateiktas išaiškinimais, nes šią nutartį priėmė išplėstinė teisėjų kolegija, ji ne kartą cituota vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, publikuota leidinyje „Teismų praktika“. Nurodytoje nutartyje pateiktas aktualus išaiškinimas, kad aplinkybe, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti ar pateiktas apmokėti praleidus įstatyme nustatytus terminus, gali gintis suinteresuotas asmuo, ginčydamas vekselio turėtojo reikalavimo teises; faktą, kad nesilaikyta nustatytų terminų, turi įrodyti asmuo, kuris tuo remiasi ginče su vekselio turėtoju (ĮPVĮ 48 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, vekselio buvimas pas vekselio turėtoją preziumuoja ir vekselio pateikimą apmokėti, todėl ieškovams kilo pareiga įrodyti, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti jame nurodytu adresu.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovė Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarė J. Š., palaikydama kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo kasacinį skundą tenkinti – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė V. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartį bei Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl subjekto, kuriam turi būti pateiktas apmokėti paprastasis neprotestuotinas vekselis, ir vekselio pateikimo apmokėti tvarkos. Nesutikdama su kasatore, ieškovė nurodo, kad ginčą sprendę teismai, įvertinę faktines bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog kasatorė neįrodė, kad tinkamai įvykdė ĮPVĮ reikalavimus ir neprarado teisės pareikšti reikalavimą laiduotojams. Ieškovės vertinimu, ĮPVĮ 48 straipsnio nuostatos neatleidžia vekselio turėtojo nei nuo pareigos pateikti vekselį apmokėti nustatytu metu, nei nuo pareigos įteikti ĮPVĮ 47 straipsnyje nurodytą pranešimą. Kasatorės argumentai dėl kitokio atskirų įrodymų vertinimo, pasak ieškovės, nepaneigia teismų išvadų; be to, kasacinis teismas netiria bylos faktų.
2. Dėl bendrųjų principų pažeidimo. Atsakovė pažymi, kad kasatorė elgiasi nesąžiningai – nors vykdomuosiuose įrašuose nurodyta 334 273,37 Lt (96 812,26 Eur) UAB „Videlena“ skola, kasatorė pateikė prašymą areštuoti ieškovų turtą už 1 557 846,74 Lt (451 183,60 Eur); apie tokią aplinkybę ieškovai sužinojo iš Lietuvos banko 2009 m. rugsėjo 7 d. rašto su priedu, kuriame taip pat nurodyta, kad UAB „Videlena“ neskolinga UAB „Swedbank lizingas“ pagal 2002 m. gegužės 2 d. faktoringo sutartį (taigi, išnykusi ir laiduotojų prievolė). Kasatorė taip pat kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl ieškovų tariamai padarytos žalos atlyginimo (kaltinimai nebuvo pareikšti nenustačius žalos); dėl neegzistuojančios skolos vykdomas ieškovės turto pardavimas iš varžytynių. Ieškovė sutinka su apeliacinės instancijos teismu, kad kasatorė – juridinis asmuo, užsiimantis finansinių paslaugų teikimo veikla, kuriam taikytini didesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo reikalavimai. Dėl to jai nepateikus įrodymų, kad laikėsi pareigos pateikti vekselį apmokėti jo davėjui ir laiduotojams, teismai pagrįstai patenkino ieškinį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas V. S. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartį bei Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl subjekto, kuriam turi būti pateiktas apmokėti paprastasis neprotestuotinas vekselis, ir vekselio pateikimo apmokėti tvarkos. Nesutikdamas su kasatore, ieškovas nurodo, kad ginčą sprendę teismai, įvertinę faktines bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog kasatorė neįrodė, kad tinkamai įvykdė ĮPVĮ reikalavimus ir neprarado teisės pareikšti reikalavimą laiduotojams. Ieškovės vertinimu, ĮPVĮ 48 straipsnio nuostatos neatleidžia vekselio turėtojo nei nuo pareigos pateikti vekselį apmokėti nustatytu metu, nei nuo pareigos įteikti ĮPVĮ 47 straipsnyje nurodytą pranešimą. Kasatorės argumentai dėl kitokio atskirų argumentų vertinimo, pasak ieškovo, nepaneigia teismų išvadų; be to, kasacinis teismas netiria bylos faktų.
2. Dėl bendrųjų principų pažeidimo. Atsakovas pažymi, kad kasatorė elgiasi nesąžiningai – rėmėsi melagingais teiginiais, kad aplinkybės, susijusios su vekselio pateikimu (nepateikimu) vykdyti, nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, nors ieškovai ginčijo vekselio nepateikimo apmokėti teisėtumą. Ieškovas sutinka su apeliacinės instancijos teismu, kad kasatorė – juridinis asmuo, užsiimantis finansinių paslaugų teikimo veikla, kuriam taikytini didesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo reikalavimai. Dėl to jai nepateikus įrodymų, kad laikėsi pareigos pateikti vekselį apmokėti jo davėjui ir laiduotojams, teismai pagrįstai patenkino ieškinį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė V. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl subjekto, kuriam turi būti pateiktas apmokėti paprastasis neprotestuotinas vekselis, ir vekselio pateikimo apmokėti tvarkos. Atsiliepime nurodoma, kad esminė sąlyga, sprendžiant, ar vekselis buvo tinkamai pateiktas apmokėti, yra jo pateikimas apmokėti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas (ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis); vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, kai pasibaigia nustatyti terminai vekseliui apmokėti (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo vekselyje yra trečiojo asmens direktorės įrašas „apmokėjimui gavau“, tačiau nenurodyta data, kada vekselis pateiktas apmokėti, be to, nėra laiduotojų (ieškovų) įrašo apie jiems apmokėti pateiktą vekselį. Prašyme notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo taip pat nėra duomenų apie tai, kad vekselio turėtoja per nustatytą terminą kreipėsi į vekselio davėją ir laiduotojus, pateikdama vekselį apmokėti. Dėl to ieškovė daro išvadą, kad kasatorė nesilaikė ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nebuvo pagrindo jai išduoti vykdomąjį įrašą. Ieškovės manymu, kasatorės teiginiai, kad vekselio davėja turi atvykti į vekselio turėtojo nurodytą vietą, kur jai būtų pateiktas vekselis apmokėti, prieštarauja ĮPVĮ 40 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta vekselio turėtojo pareiga pateikti vekselį apmokėti.
2. Dėl laiduotojo atsakomybės atsiradimo momento. Nesutikdama su kasacinio skundo argumentais, ieškovė pažymi, kad pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalį civilinės atsakomybės taikymo požiūriu laiduotojas atsako taip pat kaip ir asmuo, už kurį laidavo, t. y. laiduotojo atsakomybė yra solidarioji. Jos manymu, laidavimo prievolės esmė negali pateisinti vekselio nepateikimo laiduotojams. Tokio vertybinio popieriaus esmė – kad vekselio davėjas jį apmokės vekselyje nurodytą dieną; jei vekselio mokėjimo dieną vekselio davėjas nesumokėjo vekselyje nurodytos sumos, jis turi būti pateikiamas apmokėti tiek vekselio davėjui, tiek laiduotojams.
3. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovė nesutinka su kasatore, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, ir atsiliepime nurodo, jog kasatorės cituojamos nutartys priimtos civilinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paprastojo vekselio pateikimo apmokėti

Vekselis – vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Vekselis gali būti įsakomasis (trata) (kai vekselyje nurodytą sumą turi sumokėti vekselio davėjo nurodytas kitas asmuo) ir paprastasis (solo) (kai vekselyje nurodytą sumą įsipareigoja sumokėti pats vekselio davėjas) (ĮPVĮ 2 straipsnio 3, 4 dalys). Remiantis ĮPVĮ 46 straipsniu, 47 straipsnio 1 dalimi, 48 straipsnio 1 dalimi, vekseliai gali būti protestuotini (neapmokėjus ar neakceptavus vekselio, tai turi būti įforminta protesto aktu) arba neprotestuotini (vekselio turėtojas atleidžiamas nuo pareigos įforminti protestą). Vekselyje gali būti nustatytas konkretus jo apmokėjimo terminas (per tam tikrą laiką po pateikimo, per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos, nustatytą dieną) (ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai) arba nenustatytas (apmokamas jį pateikus) (ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodytas vekselių skirstymas į rūšis, taip pat juose nustatytas apmokėjimo terminas lemia ĮPVĮ ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, be kita ko, reglamentuojančių reikalavimų apmokėti vekselius pateikimo tvarką ir su tuo susijusias vekselio davėjo bei turėtojo teises bei pareigas, ypatumus.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių reikalavimų apmokėti paprastuosius neprotestuotinus vekselius pateikimo tvarką, aiškinimo ir taikymo. Kasacinio teismo praktika dėl šių teisės normų taikymo jau yra pakankamai suformuota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į ĮPVĮ įtvirtintą reglamentavimą, vekselio turėtojas, prieš įgyvendindamas savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal jam išduotus vekselius, t. y. prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, turi atlikti du savarankiškus veiksmus: pateikti vekselį apmokėti (šiuo atveju – ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis) ir pranešti apie jo neapmokėjimą (ĮPVĮ 47 straipsnis). Šiuos veiksmus privalo atlikti visi reikalavimų, atsirandančių vekselių pagrindu, patenkinimo siekiantys vekselių turėtojai, nepriklausomai nuo vekseliuose nustatyto termino ar jų rūšies (ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis, 40 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnis, 48 straipsnio 2 dalis). Tokių privalomų įstatyme nustatytų procedūrų atlikimo tikslas – apsaugoti vekselio davėjo ir kitų pagal vekselį įsipareigojusių asmenų interesus, užtikrinant, kad jie bus informuoti apie vekselio pateikimą apmokėti, o jeigu jis neapmokėtas, – apie jo neapmokėjimą, taip apribojant tikimybę, jog vekselio turėtojui pagal tą patį vekselį bus sumokėta daugiau nei vieną kartą, taip pat sudarant prielaidas įvykdyti pagal vekselį atsiradusią prievolę iki priverstinio vykdymo pradžios ir išvengti papildomų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. F. ir kt. v. Danske Bank A/S ir kt., bylos Nr. 3K-3-174/2014; 2014 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ž. ir kt. v. AS „Parex banka“, bylos Nr. 3K-3-174/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2002 m. gegužės 2 d. trečiasis asmuo ir UAB „Hansa lizingas“ (dabar – UAB „Swedbank lizingas“) sudarė faktoringo sutartį dėl UAB „Videlena“ pateiktos produkcijos apmokėjimo. Dalis skolos pagal faktoringo sutartį buvo negrąžinta, todėl UAB „Swedbank lizingas“ pareikalavo pasirašyti vekselį; UAB „Videlena“ 2008 m. rugpjūčio 29 d. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 5 d. sumokėti atsakovei 473 098,67 Lt (137 018,85 Eur). Už šio įsipareigojimo įvykdymą laidavo UAB „Videlena“ akcininkai – ieškovai V. B., V. B. ir V. S. Bylą nagrinėję teismai pripažino negaliojančiu notarės išduotą vykdomąjį įrašą dėl skolos pagal šį vekselį išieškojimo iš ieškovų. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl vekselio teisinių santykių, kilusių tarp vekselio turėtojo ir vekselio davėjo laiduotojų. Teismas konstatavo, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendime konkrečiai ir nenurodyta, jog byloje nėra duomenų apie vekselio pateikimą apmokėti būtent laiduotojams, kurie atsako solidariai, tačiau vekselio turėtojas nesilaikė ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytos tvarkos. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ĮPVĮ 40 straipsnį, padarė išvadą, kad vekselis apmokėjimui turėjo būti pateiktas ir laiduotojams. Tai yra teisės klausimas, kuriuo šioje nutartyje kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.

Kasacinio teismo praktikoje jau yra išaiškinta, kad ĮPVĮ 40 ir 47 straipsniai reglamentuoja dvi skirtingas, savarankiškas ir laiko atžvilgiu viena po kitos einančias teisines situacijas. Vekselio pateikimas apmokėti ir pranešimas apie neapmokėjimą yra skirtingi savo prigimtimi veiksmai, todėl negali būti atlikti vienu vekselio turėtojo aktu. Pirmiausia ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatyta tvarka vekselio turėtojas turi pateikti vekselį apmokėti ir tik po to, jeigu vekselis nebuvo apmokėtas, turi ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą pareigą informuoti apie tai pagal vekselį įsipareigojusius asmenis. Aiškinant nurodytus įstatymo straipsnius, matyti, kad skiriasi ne tik šių veiksmų atlikimo tvarka, terminai, bet ir jų neatlikimo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aktualus ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas tais atvejais, kai už vekselio davėją laiduoja kiti asmenys – ar vekselio turėtojas privalo pateikti vekselį apmokėti tik vekselio davėjui, ar vekselio davėjui ir laiduotojams.

Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojo pareiga pateikti vekselį apmokėti. ĮPVĮ 47 straipsnyje įtvirtinta antra privalomoji procedūra – vekselio turėtojo pareiga pranešti apie vekselio neapmokėjimą, kuri atsiranda įvykdžius ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Būtent ĮPVĮ 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai apie neapmokėtą vekselį buvo pranešta vekselį pasirašiusiam asmeniui, per tokį pat laiką apie tai turi būti pranešta ir asmenims, kurie už jį laidavo. Kaip pirmiau buvo nurodyta, vienas iš šių procedūrų atlikimo tikslų – apriboti tikimybę, kad vekselio turėtojui pagal tą patį vekselį bus sumokėta daugiau nei vieną kartą. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant vekselio prigimtį ir tikslus, laikomasi nuostatos, kad vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje; vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų, ir kreditoriaus, ir skolininko, teisės turi būti ginamos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas Snoras, bylos Nr. 3K-3-14/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. T. v. kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-203/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. Š. ir kt. v. UAB „Konekesko Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-157/2015). Kad vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje, yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje.

Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu jis buvo išduotas, įvykdymo užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai vekselis yra naudojamas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, asmenys, kurie už vekselį pasirašiusį asmenį laidavo, padarydami apie tai įrašą vekselyje, užtikrina, jog vekselį pasirašęs asmuo įvykdys savo prievolę. Dėl to prievolė pagal vekselį pirmiausia kyla vekselio mokėtojui (šiuo atveju vekselio davėjui).

Prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančiame CK šeštosios knygos V skyriuje pateikiamas užtikrinimo būdų sąrašas nėra baigtinis. Prievolės užtikrinamos tiek šiame skyriuje reglamentuotais, tiek kitais sutartyje nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Užtikrinimo būdai gali būti reglamentuoti ir kitų įstatymų. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011). Vekselių laidavimo santykiams taikomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (ĮPVĮ 1 straipsnis). Nurodytoje nutartyje konstatuota, kad tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis, tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme. Laidavimas pagal CK, inter alia, yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu. Vekselio laidavimu pripažįstamas ir laiduotojo parašas pirmojoje vekselio pusėje, išskyrus vekselio mokėtojo arba jo davėjo parašus. Laiduojant būtina nurodyti, už kurį asmenį laiduojama. Jeigu to nenurodyta, laikoma, kad laiduota už vekselio davėją. Teisėjų kolegija, toliau plėtodama šią kasacinio teismo praktiką, pažymi, kad nors vekselio laidavimo ypatumai yra reglamentuoti ĮPVĮ, tačiau tai savaime nereiškia, jog tokiu reglamentavimu yra paneigta pati laidavimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, esmė. Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai – laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai vekselis pateikiamas apmokėti jo davėjui, o jis šios pareigos neįvykdo, pareiga apmokėti vekselį atsiranda laiduotojui. Kasacinis teismas, aiškindamas vekselio pateikimo apmokėti ir pranešimo apie jo neapmokėjimą procedūrų tikslus, jau yra pažymėjęs, kad ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros laikymasis, nors ir privalomas visais vekselių neapmokėjimo atvejais (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis), ypač reikšmingas tada, kai išrašyto vekselio pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja ne tik vekselio davėjas ir vekselio turėtojas, bet ir akceptantai, indosantai, laiduotojai (kaip yra nagrinėjamu atveju), kurių ir vekselio davėjo atsakomybė vekselio turėtojui yra solidari (ĮPVĮ 49 straipsnio 1 dalis), todėl apmokėti vekselį vekselio turėtojas gali pareikalauti bet kurio jų. Jeigu asmuo, kuriam pareiškiamas reikalavimas apmokėti vekselį, jo neapmoka, kitiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims svarbu apie tai žinoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. F. ir kt. v. Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-174/2014). Tai reiškia, kad vekselio turėtojas, pateikęs vekselį apmokėti mokėtojui ir šiam jo neapmokėjus, privalo apie neapmokėtą vekselį pranešti laiduotojams, tačiau tokiu atveju neturi pareigos atskirai pateikti vekselį apmokėti laiduotojui, nes laiduotojo solidarioji pareiga kyla vekselio mokėtojui neįvykdžius prievolės.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies bei 47 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Dėl vekselio pateikimo apmokėti tvarkos

Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad vekselio pateikimo apmokėti vietos nurodymas tampa reikšmingu sprendžiant klausimą dėl asmens procesinės pareigos įrodyti, jog vekselis nebuvo pateiktas apmokėti nurodytu adresu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011). Vekselio buvimas pas vekselio turėtoją reiškia ir vekselio pateikimą apmokėti. Paneigti šią prezumpciją turi ieškovas (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis, CPK 178 straipsnis). Taigi vekselio buvimas pas turėtoją reiškia jo pateikimo apmokėti prezumpciją. Pažymėtina, kad tokią prezumpciją patvirtina ir vekselio turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimą reglamentuojančios teisės normos (ĮPVĮ 81 straipsnis, Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog vekselio turėtoja UAB „Swedbank lizingas“ pateikė vekselį jo davėjai BUAB „Videlena“ apmokėti. Kasatorė, siekdama įrodyti aplinkybę, kad vekselis buvo pateiktas jo davėjai apmokėti, apeliacinės instancijos teismui pateikė vekselio antrąją pusę, kurioje yra UAB „Videlena“ direktorės parašas ir prierašas „apmokėjimui gavau“ (T. 4, b. l. 142). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šis dokumentas jau buvo pateiktas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (T. 1, b. l. 55), todėl išsamiau jo netyrė, be to, pažymėjo, jog byloje nagrinėjamas ginčas tarp vekselio turėtojos atsakovės UAB „Swedbank lizingas“ ir vekselio davėjos BUAB „Videlena“ laiduotojų akcininkų V. B., V. B. ir V. S., kurie vekselyje pasirašė, kad laiduoja už BUAB „Videlena“. Taigi, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas šio įrodymo nevertino ir dėl jo reikšmės nepasisakė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, neteisingai išaiškinęs ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies bei 47 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, apsiribojo tik aplinkybių, susijusių su vekselio pateikimu apmokėti laiduotojams, vertinimu, tačiau netyrė ir nevertino visų byloje esančių įrodymų bei nenustatė, ar vekselis buvo pateiktas apmokėti vekselio davėjai, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovai V. B. ir V. S., pateikdami atsiliepimus į kasacinį skundą, turėjo po 125 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 31,86 Eur tokių išlaidų. Kadangi skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šių ir kitų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Sigitas Gurevičius

Algis Norkūnas